Žolininkė Ksa­ve­ra Vaiš­ta­rie­nė

Lietuvos žolininkai
2023 m. sausio 10 d.

Žolininkė Ksa­ve­ra Vaiš­ta­rie­nė

Ksa­ve­ra Vaiš­ta­rie­nė

Ar ga­li­ma val­gy­ti ir jau­nė­ti?

Lie­tu­vos ve­ge­ta­rų draugijos pre­zi­den­tė Ksa­ve­ra Vaiš­ta­rie­nė mėgs­ta sa­ky­ti, kad nė­ra ne­pa­gy­do­mų li­gų, tik ne­pa­gy­do­mi žmo­nės. Ji tvir­ti­na, kad pas­nin­kas yra si­dab­ras, o ba­das – auk­sas. Ko­dėl?

Lie­tu­vos ve­ge­ta­rų draugijos pre­zi­den­tė che­mi­jos moks­lų dak­ta­rė Ksa­ve­ra Vaiš­ta­rie­nė kas­met pri­si­ren­ka ir pri­si­džio­vi­na bent ke­tu­rias­dešimt rū­šių žo­le­lių ar jų šak­nų. Vai­kys­tė­je bė­gio­da­ma ba­sa Dot­nu­vo­je ir su­si­pažino su au­ga­lais. Tie­sa, da­bar sa­ko­si juos pa­žįs­tan­ti ge­riau nei vai­kys­tė­je, mat jų gi­mi­nė­je azar­tiš­kų žo­li­nin­kų ne­bu­vo. Ar­ba­tų vai­kys­tė­je taip pat ne­gė­rė – jas lai­kė tur­tuo­lių, po­nų gė­ri­mu. Ta­da at­ro­dė, kad be cuk­raus ar­ba­tos ger­ti ne­tin­ka, o cuk­raus ne­tu­rė­jo, šei­mos mi­ty­bos pa­grin­dą su­da­rė duo­na, bul­vės, pie­no pro­duk­tai ir kiau­lie­na.

Pa­va­sa­ri­nių au­ga­lų ga­lia

Do­cen­tė Ksa­ve­ra Vaiš­ta­rie­nė pa­ste­bi, kad mū­sų or­ga­niz­mui rei­kia apie dešim­ties tūks­tan­čių me­džia­gų. Iš pa­grin­di­nių mais­to pro­duk­tų: duo­nos, bul­vių, pie­no, mė­sos ir žu­vies – ap­si­rū­pi­na­me vos treč­da­liu jų. Vi­sų – net pa­čių re­čiau­sių – me­džia­gų yra au­ga­luo­se ar­ba dar­žo­vė­se, vai­siuo­se. Jie va­di­na­mi „sau­lės mais­tu“ – pa­ima iš sau­lės ener­gi­ją ir per­duo­da ją žmo­nėms gy­do­mai­siais ete­ri­niais alie­jais, sa­vo sul­ti­mis, ku­rio­se gau­su vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų.

 Lie­tu­vos ve­ge­ta­rų draugijos pre­zi­den­tė ypač ver­ti­na ir kas­met ren­ka pir­muo­sius pa­va­sa­rio au­ga­lus: šven­ta­garšves, dažniau garšvo­mis va­di­na­mas, kiaul­pie­nes ir pa­pras­tuo­sius kie­čius, dil­gė­les ir ug­nia­žo­les, krū­mi­nius bui­lius, iš ku­rių spau­džia sul­tis. Mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta, kad ry­tais pa­si­ga­min­ti sul­čių jai daž­nai pri­stin­ga lai­ko, tad spau­džia jas va­ka­rie­nei. Pa­ima mor­ką, bu­ro­ką, tru­pu­tį sa­lie­ro šak­nies, ga­ba­lą mo­liū­go, ke­lias sau­jas žo­ly­nų ir vis­ką su­tar­kuo­ja bul­via­tar­ke, o iš gau­tos ma­sės sul­tis iš­spau­džia ran­ko­mis per mar­lę.

Sul­čių spau­di­mas jai yra la­bai dva­sin­gas dar­bas. Prieš pra­dė­da­ma tai da­ry­ti per­si­žeg­no­ja, pa­si­meldžia, prašo Aukš­čiau­sio­jo, kad šios sul­tys pa­so­tin­tų kiek­vie­ną jos or­ga­niz­mo ląs­te­lę ir duo­tų daug ener­gi­jos.

Va­ka­rie­nei – 300 gra­mų sul­čių

Pa­va­sa­rį bent pus­an­tro mė­ne­sio do­cen­tė sten­gia­si kas­dien iš­si­spaus­ti ir iš­ger­ti apie 300 gra­mų sul­čių. Jas kaipmat išge­ria (bent per 7 mi­nu­tes), nes pa­sto­vė­ju­sios va­lan­dą ki­tą jos pra­ran­da mais­ti­nę ver­tę, tik dar­bas be rei­ka­lo.

Po­nia Ksa­ve­ra ge­ria sul­tis lė­tai, pa­si­mė­gau­da­ma, jos jai – pui­ki va­ka­rie­nė. Iš­gė­ru­si 300 gra­mų sul­čių ve­ge­ta­rė sa­ko bū­nan­ti so­ti, jau­čian­ti ener­gi­jos ant­plū­dį. Be­si­bai­giant žie­mai, kai vi­siems trūks­ta veik­lių­jų me­džia­gų, jas teikia pa­va­sa­ri­nių au­ga­lų sul­tys. Vos pradėjus jas gerti, sa­vi­jau­ta iš kar­to pa­ge­rė­ja.

Ve­ge­ta­rė la­bai džiau­gė­si per­skai­čiu­si nor­ve­gų kil­mės aust­ra­lie­tės Mi­džam­bos Džas­mu­hyn kny­gą, pa­sa­ko­jan­čią apie pra­ni­nę mi­ty­bą, kad ener­gi­jos žmo­gui tei­kia ne tik mais­tas, bet ir oras, švie­sa. Pa­sak po­nios Ksa­ve­ros, maž­daug pu­sę ener­gi­jos gau­na­me iš mais­to, ki­tą – iš ap­lin­kos. To­dėl pui­kiai jaus­tis žmo­nėms la­bai pa­de­da įpro­tis rytais pabėgioti lau­ke, pa­si­mankš­tin­ti ar bent sau­lei te­kant pa­si­žval­gy­ti pro dau­gia­bu­čio lan­gą, o tei­gi­nys, kad mums kas­dien reikia apie 2000 ki­lo­ka­lo­ri­jų, tė­ra pra­si­ma­ny­mai.

 „In­tui­ty­viai jau­čiau, kad žmo­gui pa­kan­ka val­gy­ti kar­tą per die­ną.Kai mes su­si­ža­vė­ję ste­bi­me gė­lės žie­dą ar sau­lė­te­kį, tik­rai ne­gal­vo­ja­me apie deš­rą ar duo­ną, o jau­čia­me so­tu­mą ir pil­nat­vę. Ty­ri­mais įro­dy­ta, kad už­si­ma­nęs val­gy­ti žmo­gus pa­si­vaikš­čio­jęs ar pa­spor­ta­vęs net už­mirš­ta no­rą už­kąs­ti, kas lo­giš­kai sun­kiai pa­aiš­ki­na­ma“, – sa­ko ve­ge­ta­rė.

Pa­sak jos, ne­sai­kin­gą ape­ti­tą ža­bo­ti pa­de­da kar­tu­my­nai – kar­čių­jų kie­čių (pe­ly­nų), pup­laiškių, krau­jažolių, jo­nažolių žo­lės ar­ba­tos, juo­die­ji pi­pi­rai ir ki­ti prie­sko­niai.

Li­gos pa­si­trau­kė

Dar­žo­vių ir prie­sko­nių Ksa­ve­ra Vaiš­ta­rie­nė dažniau­siai per­ka tur­ge­ly­je. Par­si­ve­ža iš drau­gų ser­ben­tų, vyš­nių, avie­čių la­pų ir pri­sidžio­vi­na: vie­ni jų yra pui­kūs prie­sko­niai, ki­ti – vi­ta­mi­nai. Su­mai­šo po šaukš­tą su­mal­tų vais­ti­nių au­ga­lų su prie­sko­niais ir tu­ri pui­kiau­sių mais­to pa­pil­dų. Kas ry­tą po pu­sę ar­ba­ti­nio šaukš­te­lio šio mi­ši­nio iš­ge­ria su van­de­niu, juo gar­di­na ko­ne vi­sus val­gius. Taip stip­ri­na imu­ni­te­tą. Pa­de­da. Lie­tu­vos ve­ge­ta­rų draugijos pre­zi­den­tė jau dvi­dešimt me­tų ne­sir­go gri­pu, ne­bu­vo per­ša­lu­si, ne­tu­rė­jo tem­pe­ra­tū­ros. Tas žo­le­lių mi­ši­nys, pa­sak Ksa­ve­ros Vaiš­ta­rie­nės, va­lo lim­fą, stip­ri­na krau­ja­gys­les, ląs­te­les – to­dėl vi­ru­sai jų ne­pažeidžia.

Ve­ge­ta­rė pa­ste­bi, kad da­bar, bū­da­ma sep­ty­nias­dešimt sep­ty­ne­rių me­tų, jau­čia­si ge­riau nei bū­da­ma ke­tu­rias­de­šimt pen­ke­rių. Ta­da ją bu­vo už­klu­pu­sios sun­kios li­gos, ka­ma­vo siau­bin­gi nu­ga­ros skaus­mai.

Sužino­ju­si, kad ser­ga ne­pa­gy­do­ma Be­chte­re­vo li­ga, jog jai gre­sia vi­siš­ka ne­ga­lia, ne­jud­ru­mas, mo­te­ris nu­ta­rė iš­ban­dy­ti alternatyvius gy­dy­mo­si bū­dus.

„Bu­vau skai­čiu­si įvai­rios li­te­ra­tū­ros ir pa­si­ry­žau ba­dau­ti ke­tu­rias­dešimt die­nų. Mir­ti ne­bi­jo­jau. Tap­ti naš­ta ki­tiems, ne­pa­ju­dė­ti ir nuo­lat kęs­ti skaus­mus man at­ro­dė bai­siau už mir­tį“, – pri­si­mi­nė po­nia Ksa­ve­ra. Pa­sak jos, sun­kiai ser­gan­čiam žmo­gui ne­bi­jo­ti mir­ties yra la­bai svar­bu, nes ta­da ląs­te­lių ener­gi­ja lais­vė­ja, leng­viau at­si­sta­to.

Sau­lės pa­svei­ki­ni­mas ir pa­miršti aki­niai

Ksa­ve­ra Vaiš­ta­rie­nė tei­gia, kad ba­das grei­tai ją iš­gy­dė, o no­ras do­mė­tis svei­ka gy­ven­se­na, iš­ban­dy­ti įvai­rius svei­ka­ti­ni­mo­si bū­dus ta­po po­mė­giu.

Ji ke­lia­si anks­ti. Penk­tą va­lan­dą ry­to šo­ka iš lo­vos ir pa­svei­ki­na sau­lę vie­nu jo­gos pra­ti­mu. Ta­da ant grin­dų pa­si­tie­su­si ki­li­mė­lį da­ro net jau­nam žmo­gui sun­kiai įvei­kia­mus pra­ti­mus. Do­cen­tė bū­ti­nai nu­ga­ra pa­ri­ti­nė­ja ka­muo­lį, mi­nu­tę kra­to stat­me­nai pa­kel­tas ran­kas ir kojas.

Mankš­ti­ni­mo­si sis­te­mą ji su­si­kū­rė pa­ti, per­skai­čiu­si dau­gy­bę įvai­rių kny­gų ir pri­si­tai­kiu­si tai, kas jai pri­im­ti­niau­sia, su­jun­gu­si jo­gos, ajur­ve­dos, ni­ši ir ki­tų me­to­di­kų ele­men­tus.

Bū­ti­nai mankš­ti­na­si ir pa­va­ka­re. Kas­dien du kar­tus per die­ną da­ro pra­ti­mus spran­dui, kryž­me­niui, kas sa­vai­tę mau­do­si pir­ty­je.

 Do­cen­tė ma­no, kad bū­tent šie pra­ti­mai, ve­ge­ta­ri­nė mi­ty­ba ir pir­tis pa­de­da ne tik jos są­na­riams, bet ir re­gė­ji­mui – prieš dvi­de­šimt me­tų be aki­nių ne­ga­lė­ju­si skai­ty­ti mo­te­ris da­bar vėl iš­si­ver­čia be jų – laik­raš­ti­nis šrif­tas jai ne­at­ro­do per­ne­lyg smul­kus, siū­lą ji įve­ria į ada­tos sky­lu­tę.

„Ma­nau, ne­pa­gy­do­mų li­gų nė­ra, yra tik ne­pa­gy­do­mi žmo­nės“, – sa­ko do­cen­tė.

„Val­gau ir jau­nė­ju“

 Tai ne tik vie­nos iš sep­ty­nių Ksa­ve­ros Vaiš­ta­rie­nės kny­gų, ku­rio­se ve­ge­ta­rė ra­šo apie svei­kos mi­ty­bos prin­ci­pus, pa­va­di­ni­mas, bet ir jos gy­ve­ni­mo sie­kis.

Ji ry­te pa­si­ten­ki­na puo­de­liu ar­ba­tos ar­ba ka­vos su dviem su­mušti­niais. Dvi duo­nos rie­ke­les su­vil­go ka­ro­ti­no alie­ju­mi, pa­bars­to šaukš­te­liu pa­skru­din­tų li­nų sėk­lų su prie­sko­niais ir pi­pir­nė­mis (po­ra jų va­zo­nė­lių vi­sa­da ža­liuo­ja ant do­cen­tės bu­to palangių) ir su­val­go.

 Pie­tums po­nia Ksa­ve­ra val­go ga­ba­lė­lį žu­vies, gry­bų ar pu­pe­lių paš­te­to su maž­daug 250 g dar­žo­vių sa­lo­tų ir ga­rin­tų mo­liū­gų ga­ba­liu­kų, pa­ska­nin­tų tik prie­sko­niais, la­še­liu alie­jaus ar­ba be jo. Va­ka­rie­nei už­val­go ko nors leng­vo. Kad ir ar­ba­tos su mir­ky­tais džio­vin­tais vai­siais. Dažnai va­ka­re ne­val­go jo­kio kie­to mais­to – iš­ge­ria švie­žiai iš­spaus­tų dar­žo­vių ir vai­sių sul­čių. Per die­ną dar su­kram­to rie­ke­lę duo­nos, 10 pa­mir­ky­tų pu­pų ar sau­ją žir­nių, ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį mal­tų mo­liū­gų, se­za­mų, li­nų sėk­lų, ku­rio­se yra la­bai ver­tin­gų ome­ga 3 ir 6 rūgš­čių, daž­nai dar va­di­na­mų sme­ge­nų mais­tu. Kas­dien bū­ti­nai su­val­go bent pu­sę ža­lio svo­gū­no ir po­mi­do­ro, du sa­lo­tų la­pus.

Vaiš­ta­rie­nė jau tris­dešimt me­tų ne­val­go mė­sos, kiau­ši­nių, pie­no pro­duk­tų, bul­vių. Jau sep­ty­ne­rius me­tus kas­dien ry­te prieš val­gį iš­ge­ria 30 la­šų van­de­ni­lio pe­rok­si­do. Taip siū­lo da­ry­ti ru­sas pro­fe­so­rius I. P. Neu­my­va­ki­nas.

Pa­sak Lie­tu­vos ve­ge­ta­rų draugijos pre­zi­den­tės, van­denilio pe­rok­si­das dez­in­fe­kuo­ja žaiz­das ne tik iš iš­orės, bet ir iš vi­daus. Tai ne­sta­bi­lus jun­gi­nys, iš jo ato­mi­nis de­guo­nis grei­tai at­sky­la ir žudo or­ga­niz­mo vi­du­je esan­čius mik­ro­bus bei vė­žio ląs­te­les. Daug mik­ro­bų eg­zis­tuo­ja tik ten, kur trūks­ta de­guo­nies. Į or­ga­niz­mą pa­te­ku­sios pa­pil­do­mos de­guo­nies mik­ro­do­zės pri­stab­do įvai­rių mik­ro­or­ga­niz­mų dau­gi­ni­mą­si, ko­vo­ja prieš vė­žį, trom­bų su­si­da­ry­mą, są­na­rių pa­žei­di­mus, net dia­be­tą. Var­to­ti van­de­ni­lio pe­rok­si­dą ga­li­ma ir ser­gant šir­dies bei gal­vos sme­ge­nų krau­ja­gys­lių li­go­mis, iš­sė­ti­ne skle­ro­ze, Par­kin­so­no ir Alz­hai­me­rio li­go­mis, trom­bof­le­bi­tu bei šių li­gų pro­fi­lak­ti­kai.

Pra­šan­tiems pa­ta­ri­mų ji daž­nai re­ko­men­duo­ja ja­po­nų moks­li­nin­ko Žor­žo Oza­vos siū­lo­mas grū­dų, kruo­pų ir dar­žo­vių mak­ro­bio­ti­nes die­tas. Pa­sak Vaiš­ta­rie­nės, efek­ty­viau­sia – grū­dų die­ta. Įvai­rios kruo­pos pa­mer­kia­mos šal­ta­me van­de­ny­je iš va­ka­ro, o ry­tą ge­rai nu­plau­na­mos ir už­pli­ko­mos ver­dan­čiu van­de­niu, ku­rio tu­rė­tų bū­ti maž­daug cen­ti­met­ras virš kruo­pų. Ver­da­mos mi­nu­tę ir pa­de­da­mos šil­tai po pa­gal­ve. Po pus­va­landžio išbrinks­ta vi­sos kruo­pos, išsky­rus per­li­nes, ku­rias rei­kia vir­ti 2 va­lan­das. Kruo­pų be jo­kių prie­dų ga­li­ma val­gy­ti kiek no­ri. Ger­ti re­ko­me­duo­ja­ma kuo mažiau, tik 1–2 stikli­nes van­dens ar­ba pa­pras­tų­jų kiaul­pie­nių, ža­lią ar­ba­tą. Taip dešimt die­nų. Kar­to­ti šią ir ki­tas die­tas ga­li­ma kas du mė­ne­sius.

Lie­tu­vos ve­ge­ta­rų draugijos pre­zi­den­tė ap­skai­čia­vo, kad jos pa­ros ra­cio­nas kai­nuo­ja 5–6 li­tus. Taip mai­tin­da­ma­si ji jau­čia­si žva­li, ener­gin­ga ir vi­sai so­ti. Ji net ne­ži­no, kiek kai­nuo­ja vais­tai, ko­kią jų kai­nos da­lį kom­pen­suo­ja vals­ty­bė – jai jų ne­pri­rei­kia.

Jau dvi­dešimt me­tų po­nia Ksa­ve­ra va­ži­nė­ja po vi­są Lie­tu­vą ir da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi su ki­tais – nuo­lat skai­to pa­skai­tas apie svei­ką gy­ven­se­ną, vais­ti­nius ir prie­sko­ni­nius au­ga­lus.

Kaip jos spe­cia­ly­bė ir dar­bas de­rė­jo su pa­si­rink­tu gy­ve­ni­mo būdu?

„Esu or­ga­ni­nės che­mi­jos spe­cia­lis­tė, 30 me­tų Vil­niaus uni­ver­si­te­te dės­čiau mais­to pre­kių moks­lą. To­dėl rei­kė­jo do­mė­tis mais­to che­mi­ne su­dė­ti­mi. Ve­ge­ta­re ta­pau iš bė­dos, o Ve­ge­ta­rų drau­gi­jos va­do­ve – iš­rink­ta ben­dra­min­čių. Taip ma­no po­mė­giai, ieš­ko­ji­mai ir gy­ve­ni­mo bū­das su­si­lie­jo, kas tei­kia daug džiaugs­mo“, – sa­ko jau­nat­viš­kai be­si­šyp­san­ti bran­daus am­žiaus mo­te­ris, ne kar­tą ba­da­vu­si po dešimt, kar­tą – net ke­tu­rias­dešimt die­nų. Sa­vo mo­ky­to­jais ji lai­ko Vy­dū­ną, P. Bre­gą, H. Šel­to­ną.

Žinan­ti daug svei­ka­ti­ni­mo­si sis­te­mų ve­ge­ta­rė ma­no, kad nė vie­na jų nė­ra to­bu­la, vi­sos tu­ri pri­va­lu­mų ir trūkumų, no­rė­da­mas iš­si­rink­ti sau tin­ka­mą žmo­gus pir­miau­sia tu­ri ban­dy­ti ir įsi­klau­sy­ti į sa­vo or­ga­niz­mo sig­na­lus – juk kiek­vie­nas mū­sų esa­me skir­tin­gas, uni­ka­lus.

Tad ji nie­kam ne­re­ko­men­duo­ja bū­ti­nai ba­dau­ti, val­gy­ti tik kruo­pas, at­si­sa­ky­ti mė­sos ar­ba de­rin­ti mais­to pro­duk­tus, im­tis va­ly­ti or­ga­niz­mą. Pa­sak Ksa­ve­ros Vaiš­ta­rie­nės, kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri pri­bręs­ti po­ky­čiams, ras­ti jam pri­im­ti­niau­sius svei­ka­ti­ni­mo­si bū­dus. Ir pa­ta­ri­mus ji da­li­na tik klau­sia­ma ir pa­prašyta.

Bal­ta var­na

To­kia pat nuo­sta­ta po­nia Ksa­ve­ra va­do­vau­ja­si ir ben­drau­da­ma su na­miškiais. Pa­sak jos, prie­var­ta ki­tiems nie­ko ne­ga­li­ma siū­ly­ti, ne­de­ra kiš­tis į sve­ti­mas bė­das. Kol ne­bu­vo našlė (ja ta­po prieš tre­jus me­tus), vy­rui ga­mi­no ir mė­sos pa­tie­ka­lų.

Vy­res­ny­sis do­cen­tės sū­nus Re­gi­man­tas taip pat de­šim­tį me­tų bu­vo ve­ge­ta­ras, vė­liau grį­žo prie įpras­tos mi­ty­bos.

Jau­nes­ny­sis Gied­rius su vi­sa šei­ma – mė­sė­džiai. Taip juos kar­tais va­di­na po­nia Ksa­ve­ra. Ta­čiau Gied­riaus duk­ra Mil­da va­sa­ros sto­vyk­lo­je Drus­ki­nin­kuo­se iš­di­džiai pa­reiš­kė, kad ji ve­ge­ta­rė ir no­ri val­gy­ti ki­taip nei dau­gu­ma. Su­ėji­muo­se ji pa­pras­tai pa­lai­ko mo­čiu­tę ir nie­ko mė­siš­ko ne­si­de­da į sa­vo lėkš­tę.

Ksa­ve­ra Vaiš­ta­rie­nė sa­ko ma­tan­ti, kad jos šei­mos na­riai, dau­gelis tau­tie­čių ser­ga li­go­mis, ku­rių ga­li­ma iš­veng­ti pa­kei­tus mi­ty­bą, gy­do­si ne pa­čiais ra­cio­na­liau­siais bū­dais (ji ma­no, kad vi­si che­mi­niai vais­tai kam nors ken­kia), bet jei­gu jie ne­pra­šo pa­ta­ri­mų, nie­ko ir ne­sa­ko. Vis ti­ki­si, gal at­eis lai­kas, kai su­pras, kad ga­li­ma keis­tis. Ve­ge­ta­riz­mo idė­jų pa­se­kė­jų – tūks­tan­čiai. O no­rė­da­ma, kad vi­sa tai, ką ji su­ži­no­jo iš dau­gy­bės svei­kos gy­ven­se­nos pro­pa­guo­to­jų leng­viau pa­siek­tų ki­tus žmo­nes, kas po­rą me­tų pa­ra­šo po kny­gą svei­kos mi­ty­bos klau­si­mais, kiek­vie­no­je jų ženg­da­ma vis di­des­nį žings­ne­lį į svei­ką gy­ven­se­ną, or­ga­niz­mo va­ly­mą, vis spe­ci­fiš­kes­nius pa­ta­ri­mus, kaip mai­tin­tis vai­kams, pa­aug­liams, se­nu­kams, ser­gan­tie­siems įvai­rio­mis li­gomis.

Pa­sak Vaiš­ta­rie­nės, Lie­tu­vo­je ve­ge­ta­riz­mas nė­ra la­bai po­pu­lia­rus, ve­ge­ta­rai su­da­ro apie 5 pro­cen­tus ša­lies gy­ven­to­jų, vi­sa­me pa­sau­ly­je jų dau­giau – apie dešim­ta­da­lis. Dau­gu­ma tau­tie­čių ve­ge­ta­rais tam­pa ieš­ko­da­mi bū­dų pa­ge­rin­ti sa­vo svei­ka­tą, o ne eti­niais su­me­ti­mais, gerb­da­mi gy­vū­ni­ją.

 „Mė­sa mū­sų or­ga­niz­me spar­ti­na hor­mo­nų ga­my­bą, bet di­de­lis bal­ty­mų kie­kis yra kenks­min­gas. Ta­pus ve­ge­ta­ru svei­ka­ta ge­ro­kai pa­si­tai­so. Pa­ti iš­si­gy­džiau ne vie­ną ne­ga­la­vi­mą, ku­rie ne­at­si­nau­ji­no net po dvi­de­šimt pen­ke­rių me­tų. Žmo­gus iš­si­lais­vi­na iš bai­mės, ku­rios daug gau­na iš mė­sos, mat ji su­ge­ria priešmir­ti­nį skerdžia­mo gy­vu­lio stre­są“, – ti­ki­na Lie­tu­vos ve­ge­ta­rų drau­gi­jos pre­zi­den­tė. Ji mėgs­ta ci­tuo­ti lie­tu­vių fi­lo­so­fo Vy­dū­no, aust­rų ant­ro­po­so­fo Ru­dol­fo Štei­ne­rio tei­gi­nius, kad mė­sa la­bai pri­ri­ša prie ma­te­ria­li­nių ver­ty­bių, o iš­si­vers­da­mas be jos žmo­gus tam­pa ini­cia­ty­ves­nis, veik­les­nis, op­ti­mis­tiš­kes­nis, lais­ves­nės dva­sios, di­des­nių po­lė­kių.

Ar su­ėji­muo­se, vai­šė­se ji ne­si­jau­čia bal­ta var­na? Ksa­ve­ra Vaiš­ta­rie­nė sa­ko ta­da dažnai jau­čian­ti į sa­ve nu­kreip­tus ap­lin­ki­nių žvilgs­nius – ką gi ji val­gys, ar ne­nu­si­žengs ve­ge­ta­riz­mo prin­ci­pams. Pa­pras­tai vai­šė­se Lie­tu­vo­je ve­ge­ta­rų draugijos pre­zi­den­tė pa­ra­gau­ja žu­vies ir ko­kių nors sa­lo­tų. Jei jos vi­sos pa­ga­min­tos su ma­jo­ne­zu, su­si­ren­ka pa­puošimui nau­do­tas pet­ražoles, ki­tas daržoves ir kram­sno­ja. Ji tvir­ti­na, kad ta­da ne­si­jau­čia keb­liai, be to, ne­ma­no, kad ne­ga­li­ma ma­žu­mą nu­si­ženg­ti svei­ka­tin­gu­mo prin­ci­pams. Pa­ti ji sve­čius vai­ši­na ne tik dar­žo­vių, bet ir viš­tie­nos, žu­vies pa­tie­ka­lais. Vie­nas šven­ti­nis vi­sos gi­mi­nės pa­tie­ka­las – ne­vir­ti iš­brin­kę gri­kiai su džio­vin­tais gry­bais.

 

Iš il­ga­am­žių gi­mi­nės

Ksa­ve­ra Vaiš­ta­rie­nė ne­ma­no, kad me­tai – tai naš­ta. Sen­ti juk na­tū­ra­lu, svar­bu, kad ne­ka­muo­tų li­gos. O jas jau­čia­si išmo­ku­si pažabo­ti.

Ar jai ma­lo­nu kvies­ti ar­ti­muo­sius į sa­vo gim­ta­die­nius? Lie­tu­vo­s ve­ge­ta­rų draugijos pre­zi­den­tė sa­ko mo­kan­ti džiaug­tis tuo, kad dar gy­ve­na, ju­da, ga­li su­kvies­ti ar­ti­muo­sius ir tuo, kad jie su­si­ren­ka.

Ji ti­ki­si su­lauk­ti 100 me­tų. Pa­dės ve­ge­ta­riz­mas? „Ne­drįs­tu sa­ky­ti, kad vien jis. Ma­no gi­mi­nė­je bu­vo daug il­ga­am­žių. Ma­ma, vy­riau­sio­ji se­suo, ku­ri jau at­si­svei­ki­no su mu­mis – su­lau­kė 87. Vy­riau­sia­jam bro­liui jau su­ka­ko 90 me­tų“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Lie­tu­vos ve­ge­ta­rų drau­gi­jos pre­zi­den­tė da­ly­vau­ja Lie­tu­vos veik­lios il­ga­am­žys­tės aka­de­mi­jos, Svei­kuo­lių są­jun­gos veik­lo­je, sten­gia­si įsi­gy­ti ir per­skai­ty­ti vi­sas kny­gas svei­kos mi­ty­bos klau­si­mais. Mat dažnai su­lau­kia pra­šy­mų iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę apie jas.

Be­je, kai šne­kė­jo­mės su Lie­tu­vos ve­ge­ta­rų drau­gi­jos pre­zi­den­te, su­kū­ru­sia ir „Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ him­ną, ant sta­lo tuoj at­si­ra­do gi­lių ka­vos ir karš­tu van­de­niu už­pli­ky­tų džio­vin­tų sly­vų, fi­gų, ra­zi­nų, obuo­lių, ab­ri­ko­sų (ki­to­kių sal­du­my­nų ji ne­val­go). Ste­bi­no grei­ta jos re­ak­ci­ja ir spar­ti ei­se­na, gy­vas žvilgs­nis ir pui­ki at­min­tis.

Tuo ga­li džiaug­tis visi žmo­nės, klau­san­tys do­cen­tės pa­skai­tų įvai­riuo­se Lie­tu­vos kam­pe­liuo­se. Ji pui­kiai at­si­me­na be­ne šim­to au­to­rių var­dus ir pa­var­des, ly­gi­na įvai­rias svei­ka­ti­ni­mo­si sis­te­mas, jos pa­skai­tos net ta pa­čia te­ma kiek­vie­ną­kart vis ki­to­kios – tiek daug su­kaup­ta in­for­ma­ci­jos ir pa­tir­ties, ku­ria no­ri pa­si­da­lin­ti. O skai­ty­ti pa­skai­tų įvai­riuo­se ša­lies kam­pe­liuo­se po­nia Ksa­ve­ra iš­si­ruo­šia ke­lis kar­tus per sa­vai­tę.

Po­nios Ksa­ve­ros bal­sas paprastai skamba ra­miai ir džiugiai, jame negirdėti kategoriškumo.

„Ne­įsi­vaiz­duo­ju, dėl ko ga­lė­čiau su­pyk­ti. Juk ne­kan­tru­mu ar pik­tu­mu ki­tiems nie­ko ne­įro­dy­si“, – sa­ko po­nia Ksa­ve­ra, pa­ste­bė­da­ma, kad ve­ge­ta­ri­nė mi­ty­ba pa­de­da žmo­gui įveik­ti bet ko­kį pyk­tį. To ji są­mo­nin­gai mo­kė­si ir iš in­teg­ra­li­nės jo­gos mo­ky­to­jo in­do Šri Au­ro­bin­do, bu­vu­sio M. Gan­di ben­dra­žy­gio, ra­gi­nan­čio kuo daž­niau nie­ko ne­gal­vo­ti, ar K. Bu­tei­kos, siū­lan­čio su­telk­ti dė­me­sį į sa­vo kvė­pa­vi­mą, ypač į pau­zę po įkvė­pi­mo ir iš­kvė­pi­mo.

Ka­da Lie­tu­vos ve­ge­ta­rų drau­gi­jos pre­zi­den­tė tai da­ro? „Tai da­ry­ti pui­kiai ga­li­ma lau­kiant tro­lei­bu­so ar juo va­žiuo­jant, sto­vint ei­lė­je par­duo­tu­vė­se ar žiū­rint te­le­vi­zo­rių. Nors pas­ta­ro­jo rei­kė­tų veng­ti“, – pa­ste­bi svei­kos gy­ven­se­nos pro­pa­guo­to­ja.

 

Doc. Ksa­ve­ros Vaiš­ta­rie­nės svei­ka­tos kre­do

•    Pa­si­ža­du ne­rūs­tin­ti Die­vo (Gam­tos) sa­vo blo­gais dar­bais, el­ge­siu ir min­ti­mis.

•    Pa­si­ža­du to­bu­lin­ti sa­vo kū­ną, sie­lą ir dva­sią.

•    Pa­si­ža­du gerb­ti ir my­lė­ti sa­vo tė­vus, se­ne­lius, vy­rą, vai­kus, anū­kus, drau­gus bei kai­my­nus.

•    Pa­si­ža­du ne­da­ry­ti mi­ty­bos klai­dų, svei­kai gy­ven­ti ir mai­tin­tis.

•    Pa­si­ža­du sai­kin­gai val­gy­ti ir ger­ti: per die­ną val­gy­ti vie­ną, du ar­ba tris kar­tus, bet ne dau­giau kaip 1 kg mais­to per pa­rą; per die­ną iš­ger­ti apie 1 lit­rą ža­lio­sios ar­ba vais­ta­žo­lių ar­ba­tos.

•    Pa­sižadu de­rin­ti mais­to pro­duk­tus ir val­gy­mo me­tu ge­rai kram­ty­ti. Vie­no val­gy­mo me­tu ne­su­val­gy­ti dau­giau kaip 300 g mais­to.

•    Pa­si­ža­du val­gy­ti su­si­kau­pu­si, ra­mio­je ap­lin­ko­je, ne­žiū­rė­dama te­le­vi­zo­riaus, ne­klau­sy­dama ra­di­jo, ne­skai­ty­dama laik­raš­čių, ne­si­bar­dama.

•    Pa­si­ža­du val­gy­ti tik ta­da, kai esu išal­ku­si.

•    Pa­si­ža­du val­gy­da­ma pir­me­ny­bę teik­ti au­ga­lams, ža­lioms na­tū­ra­lioms dar­žo­vėms, vai­siams, jų sul­tims bei iš jų pa­ga­min­tiems val­giams.

•    Pa­si­ža­du val­gy­ti duo­ną, ankš­ti­nius, kruo­pų ko­šes bei ki­tus pro­duk­tus su švie­žio­mis dar­žo­vė­mis, ku­rių tu­ri bū­ti dvi­gu­bai dau­giau ne­gu ki­to mais­to.

•    Pa­si­ža­du val­gy­dama ne­ger­ti skys­čių ir ne­val­gy­ti, kai ge­riu, per die­ną su­val­gy­ti 100–200 g vai­sių.

•    Pa­sižadu ne­pri­si­rišti prie daik­tų, pi­ni­gų, tur­to, pil­vo, šlo­vės ir gar­bės troš­ki­mo.

 

 

 

Ksa­ve­ros Vaiš­ta­rie­nės patarimai

 

 

Nuo slogos

Į pu­sę stik­li­nės van­dens įpil­ki­te pu­sę šaukš­te­lio drus­kos. Pa­si­sė­mę šio tir­pa­lo į del­ną jo įtrau­ki­te per vie­ną ir ki­tą šner­vę. Taip plau­ti no­sį la­bai tin­ka ir slo­gos pro­fi­lak­ti­kai.

 

Nuo ger­klės skausmo

Nuo ger­klės li­gų pa­de­da čes­na­kų ar­ba svo­gū­nų ar­ba­ta. 3 skil­te­les čes­na­ko su­pjaus­ty­ki­te grie­ži­nė­liais ir už­pli­ky­ki­te dviem treč­da­liais stik­li­nės ver­dan­čio van­dens, už­den­ki­te ir pa­li­ki­te pa­sto­vė­ti 10–15 mi­nu­čių. Ar­ba taip pat ar­ba­tą pa­ruoš­ki­te iš pu­sės vi­du­ti­nio dy­džio su­smul­kin­tos svo­gū­no gal­vu­tės. To­kia ar­ba­ta tin­ka ir ska­lau­ti ger­klę, ir ger­ti.

 

Nuo ko­su­lio

Ko­sint ir pa­ki­lus tem­pe­ra­tū­rai pa­dės vais­ti­nių isopų (juo­za­žo­lių) ir dir­vi­nių našlai­čių žo­lės, avie­čių ir eu­ka­lip­tų la­pų ar­ba­ta. Vais­tažoles su­maišyki­te ly­gio­mis da­li­mis, šaukš­tą vais­ta­žo­lių mi­ši­nio suberkite į 400 ml ver­dan­čio van­de­ns, pa­vir­ki­te mi­nu­tę, ta­da nu­kel­ki­te nuo ug­nies ir pa­li­ki­te 5 mi­nu­tes pri­sit­rauk­ti. Nu­koš­tą ar­ba­tą su­pil­ki­te į ter­mo­są ir ger­ki­te 3 kar­tus per die­ną prieš val­gį.

 

Nuo įsi­se­nė­ju­sio ko­su­lio

Pa­de­da cit­ri­nos sul­čių, gli­ce­ri­no ir me­daus mi­ši­nys. Tai an­glų gy­dy­to­jo Džav­rio re­cep­tas.

Ge­rai nu­plau­tą cit­ri­ną 5–10 mi­nu­čių vir­ki­te ant silp­nos ug­nies, kad bū­tų dau­giau sul­čių. Kai cit­ri­na at­vės, sul­tis išspaus­ki­te, įpil­ki­te šaukš­tą gli­ce­ri­no ir me­daus tiek, kad mi­ši­nio tū­ris bū­tų 200 ku­bi­nių cen­ti­met­rų ir išmaišyki­te. Ger­ki­te po ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį 4 kar­tus per dieną.

Peršalę išsi­vir­ki­te čiob­re­lių, me­li­sų, šala­vi­jų, pi­pi­rmėčių žo­lės, lie­pų žie­dų, pu­šų pum­pu­rų, juo­dų­jų ser­ben­tų la­pų, de­be­sy­lo šak­nų ir kva­pio­sios pe­lar­go­ni­jos (je­ro­ni­mo) la­pų ar­ba­tos. Vais­ta­žo­les su­mai­šy­ki­te ly­gio­mis da­li­mis, šaukš­tą vais­ta­žo­lių mi­ši­nio suberkite į pusę litro ver­dan­čio van­de­ns, pa­vir­ki­te mi­nu­tę, ta­da nu­kel­ki­te nuo ug­nies ir pa­li­ki­te 5 mi­nu­tes pri­sit­rauk­ti. Nu­koš­tą ar­ba­tą su­pil­ki­te į ter­mo­są ir ger­ki­te 3 kar­tus per die­ną prieš valgį.

 

Mie­gui ge­rin­ti

Smul­kin­tas va­le­ri­jo­no šak­nis ir gel­ton­žie­džio bar­kū­no žolę su­mai­šy­ki­te san­ty­kiu 1:4, šaukš­tą vais­ta­žo­lių mi­ši­nio suberkite į stik­li­nę ver­dan­čio van­dens, pa­vir­ki­te po­rą mi­nu­čių, ta­da nu­kel­ki­te nuo ug­nies ir pa­li­ki­te 10 mi­nu­čių pri­sit­rauk­ti. Nu­koš­tą ar­ba­tą ger­ki­te prieš mie­gą su me­du­mi.

 

Imu­ni­te­tui stip­rin­ti

Pa­si­da­ry­ki­te pu­šų spyg­lių, erš­kė­čių vai­sių, svo­gū­nų lukš­tų (san­ty­kiu 5:3:1) mi­ši­nį. Šaukštą šio mišinio užpli­ky­ki­te ter­mo­se pus­lit­riu ver­dan­čio van­dens ir pa­li­ki­te pri­sit­rauk­ti. Po va­lan­dos jau ga­li­te ger­ti nu­koš­tą ar­ba­tą. Ger­ki­te jos 3 kar­tus per die­ną prieš val­gį.

Or­ga­niz­mą va­ly­ki­te kiaul­pie­nių šak­nų ir dil­gė­lių la­pų ar­ba­ta. Kad ji bū­tų aro­ma­tin­ges­nė, įmai­šy­ki­te me­li­sų ar mė­tų.Šaukš­tą vais­ta­žo­lių užpli­ky­ki­te ter­mo­se pus­lit­riu ver­dan­čio van­dens ir pa­li­ki­te pri­sit­rauk­ti. Po va­lan­dos jau ga­li­te ger­ti nu­koš­tą ar­ba­tą. Ger­ki­te jos 3 kar­tus per die­ną prieš val­gį.

 

Švel­nus ke­pe­nų va­ly­mas

Ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį me­daus įsi­dė­ki­te į bur­ną ant lie­žu­vio ir tuoj pat į tą pa­tį šaukš­tą įpil­ki­te šaukš­te­lį aly­vuo­gių alie­jaus, bur­no­je juos su­mai­šy­ki­te ir pra­ry­ki­te. Taip da­ry­ki­te 2 kar­tus per die­ną prieš pus­ry­čius ir va­ka­rie­nę 20 die­nų. Po 3 mė­ne­sių to­kį ke­pe­nų va­ly­mą ga­li­ma pa­kar­to­ti. Per me­tus šią pro­ce­dū­rą ga­li­ma da­ry­ti 3 kar­tus: ru­de­nį, žie­mą ir pa­va­sa­rį.

 

Švel­nus inks­tų va­ly­mas

Nu­si­pir­ki­te ra­zi­nų. Ku­pi­ną val­go­mą­jį šaukš­tą ne­mal­tų juo­dų­jų pi­pi­rų pa­ke­pin­ki­te alie­juje, kol įkais, pra­dės sprag­sė­ti ir su­pil­ki­te į in­de­lį. Pir­mą ry­tą, nie­ko ne­val­gę, ge­rai su­kram­ty­ki­te ir pra­ry­ki­te ge­rai nu­plau­tą ra­zi­ną ir vie­ną pi­pi­rą, an­trą ry­tą dvi ra­zi­nas ir du pi­pi­rus ir taip to­liau iki de­šim­ties. Po to kas ry­tą ma­žin­ki­te po vie­ną ra­zi­ną ir pi­pi­rą, kol jų ne­be­liks.

 

Lie­tu­vos ve­ge­ta­rų drau­gi­jos pre­zi­den­tės prie­sko­nių ir vais­ta­žo­lių mišinys „Svei­ka­ta“

Ksa­ve­ros Vaiš­ta­rie­nės mėgs­ta­mo or­ga­niz­mą stip­ri­nan­čio mi­ši­nio su­dė­tis to­kia: apy­nių spur­gai, čiob­re­lių, jo­nažolių, krau­jažolių, kiaul­pie­nių, rau­do­nė­lių, dir­vi­nių asiūk­lių, kar­čių­jų kie­čių, šven­ta­garšvių (garš­vų), ci­beržolių, dil­gė­lių, ug­niažolių, me­li­sų, pi­pi­rmėčių, pel­ki­nių vin­gio­rykščių, dar­ži­nių žliū­gių, tri­ker­čių žva­gi­nių, va­le­ri­jo­nų, pe­let­rū­nų, ba­zi­li­kų, mai­rū­nų, kal­ni­nių dašių žo­lė, avie­čių, žemuo­gių, gys­lo­čių, gels­vių, ger­vuo­gių, juo­dų­jų ser­ben­tų, sa­lie­rų, pet­ražolių, po­rų la­pai, kmy­nų, kra­pų, ka­len­drų vai­siai,bal­tų­jų gars­ty­čių, pan­ko­lių sėk­los, pas­tar­no­kų šak­nia­vai­siai, vais­ti­nių ra­mu­nių, me­det­kų, lie­pų žie­dai, lau­ro la­pai, muska­to riešutai, gvaz­di­kė­liai, im­bie­rai, ka­riai, kar­da­mo­nai, pi­pi­rai (ašt­rio­ji pap­ri­ka), juo­die­ji pi­pi­rai, kve­pian­tie­ji pi­pi­rai, rau­do­nie­ji pi­pi­rai, ro­žių žied­la­piai.

Džio­vin­tas vais­tažoles su­mal­ki­te ka­vos ma­ši­nė­le, su­mai­šy­ki­te vi­sų jų po 1 šaukš­te­lį kar­tu su mal­tais prie­sko­niais. 2–3 kar­tus per die­ną prieš val­gį po ket­vir­tį šaukšte­lio šio mi­ši­nio už­dė­ki­te ant liežuvio ir užger­ki­te ke­liais gurkš­niais van­dens. To­kį ar­ba pa­na­šų vais­ta­žo­lių ir prie­sko­nių mi­ši­nį (nie­ko blo­go, jei­gu ja­me vi­sų su­de­da­mų­jų da­lių ir ne­bus) var­to­ki­te šal­tuo­ju me­tų lai­ku, kai nė­ra švie­žių dar­žo­vių ir vai­sių. Tai or­ga­niz­mui rei­ka­lin­gų veik­lių­jų me­džia­gų šal­ti­nis.

© Visos teisės saugomos 2023