Žolininkė Gra­ži­na Gai­die­nė

Li­gas pa­mir­šu­sios bio­lo­gės ke­lias į svei­ka­tą

„Kiek va­lios – tiek žmo­gaus“, – taip mėgs­ta sa­ky­ti bio­lo­gė Gra­ži­na Gai­die­nė. Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad žmo­gus yra pats sa­vo svei­ka­tos šei­mi­nin­kas, bet tu­ri ne­pa­miršti, kad yra gam­tos da­lis. Jei­gu ne­pai­sys jos dės­nių – bus nu­baus­tas li­go­mis. De­guo­nis, sau­lės spin­du­liai bū­ti­ni ne tik au­ga­lams, bet ir žmo­gaus svei­ka­tai, gam­ta ju­da be ato­kvė­pio ir bau­džia kiek­vie­ną už ne­veik­lu­mą.

Vil­niu­je gy­ve­nan­ti bio­lo­gė Gražina Gai­die­nė jau aštuo­nio­li­ka me­tų ne­ser­ga gri­pu ir ki­to­mis peršali­mo li­go­mis, ne­vaikš­to į po­li­kli­ni­ką, be­veik tiek pat me­tų skai­to pa­skai­tas apie svei­ką mi­ty­bą ir vais­ti­nius au­ga­lus. Ją į svei­ką gy­ven­se­ną nu­krei­pė li­gos, do­mė­tis alternaty­viais gy­dy­mo­si me­to­dais ra­gi­no ir jau­nys­tės sva­jo­nė stu­di­juo­ti me­di­ci­ną, ku­riai ne­bu­vo lem­ta išsi­pil­dy­ti. Mo­te­ris pa­si­rin­ko ar­ti­mą spe­cia­ly­bę, o iš­gar­sė­jo ne tik svei­ka gy­ven­se­na, bet ir te­le­vi­zi­jos lai­do­se kal­bė­da­ma apie skie­pų nuo gri­po ža­lą. Bio­lo­gė įsi­ti­ki­nu­si, kad mū­sų imu­ni­nę sis­te­mą rei­kia stip­rin­ti, o ne ar­dy­ti, kaip nu­tin­ka pa­si­skie­pi­jus. Skie­pai yra di­de­lė in­ter­ven­ci­ja, stip­rin­ti or­ga­niz­mo at­spa­ru­mą ga­li­me na­tū­ra­liai – grū­din­da­mie­si, ju­dė­da­mi, tin­ka­mai mai­tin­da­mie­si.

Po­sū­kis po trau­mos

 Prieš aštuo­nio­li­ka me­tų, bū­da­ma vos tris­dešimt šešerių,Gražina Gai­die­nė dar­be pa­ty­rė sun­kią trau­mą. Ant jos užkri­to maždaug tris­dešim­ties ki­log­ra­mų ge­ležies ga­ba­las. Mo­te­ris du mė­ne­sius gė­rė ir lei­do­si vais­tus, bet jau­tė­si vis pras­čiau. Che­mi­nių vais­tų or­ga­niz­mas ne­to­le­ra­vo, dažnai svai­go gal­va, py­ki­no. Jos duk­rai Ra­sai ta­da bu­vo de­vy­ne­ri, sū­nui Au­ri­mui – šešeri, Dei­man­tui – tre­ji. Mo­te­ris išsi­gan­do, kas užau­gins vai­kus, jei­gu ji neat­si­stos ant ko­jų. Ta­da Gražina pri­si­mi­nė vai­kys­tę, kai na­miškiams su­sir­gus ne­bu­vo jo­kių kal­bų apie vais­tus, mo­čiu­tė už­lip­da­vo ant aukš­to, nu­kel­da­vo ke­lių rū­šių vais­ta­žo­lių, už­pli­ky­da­vo ir duo­da­vo ger­ti ar­batos.

„Ma­no mo­čiu­tė vi­sa­da tu­rė­jo vais­ta­žo­lių, gy­dė­si jo­mis pa­ti, gy­dė mus ir kai­my­nus, ne­ju­čia ir man skie­pi­jo do­mė­ji­mą­si vais­ti­niais au­ga­lais. Pa­bandžiau jais stip­rin­tis ir ka­bin­tis už gy­ve­ni­mo. Rin­kau, džio­vi­nau vais­ta­žo­les, jas try­niau, ma­liau, da­riau jų mi­ši­nius ir skai­čiau įvai­rią li­te­ra­tū­rą apie mi­ty­bą ir alternatyvius gy­dy­mo­si bū­dus. Kaž­kas įvy­ko: nu­sto­jo skau­dė­ti gal­vą, nor­ma­lus ta­po krau­jo spau­di­mas. Su­pra­tau, kad žmo­gus yra bio­sis­te­ma, ku­rią rei­kia re­gu­liuo­ti“, – pa­sa­ko­ja svei­kuo­lė.

Svei­ki­mo eta­pai

Mo­te­rissvei­ko eta­pais: po trau­mos pra­dė­ju­si gy­dy­tis vais­ta­žo­lė­mis grei­tai su­pra­to, kad to ma­ža – bū­ti­na keis­ti mi­ty­bą, spor­tuo­ti, grū­din­tis ir va­ly­ti or­ga­niz­mą. Pir­miau­sia išsi­va­lė ke­pe­nis greip­fru­tų sul­ti­mis ir aly­vų alie­ju­mi, vė­liau inks­tus kė­nių alie­ju­mi (pa­gal G. Ma­la­cho­vą ir A. Mo­ri­cą).

Gy­vy­bės elek­sy­ras, pa­sak po­nios Gra­ži­nos, yra van­duo. Jo per pa­rą tu­rė­tu­me iš­ger­ti 6–8 stik­li­nes, bū­ti­nai stik­li­nę van­dens rei­kė­tų iš­ger­ti ry­te prieš pus­ry­čius. Van­de­nį rei­kė­tų ger­ti ne val­gant pys­ry­čius, pie­tus, va­ka­rie­nę, o tarp val­gių.

Kas­dien bū­ti­na mankš­tin­tis, la­bai svei­ka spar­čiu žings­niu pa­vaikš­čio­ti bent pus­va­lan­dį. Gražina dažnai pri­si­me­na ir ki­tiems pri­me­na V. Gė­tės po­sa­kį, kad gam­ta ju­da be ato­kvė­pio ir bau­džia kiek­vie­ną už ne­veik­lu­mą.

„Sau­lės spin­du­liai bū­ti­ni ne tik au­ga­lams, bet ir žmo­gaus svei­ka­tai. Jie pa­de­da ga­min­tis hor­mo­nams, ska­ti­na ke­pe­nų veik­lą. Mums rei­kia kuo gry­nes­nio oro. Sten­ki­mės mie­go­ti at­si­da­rę lan­gą, iš­mo­ki­me ra­mi­nan­čių ir me­džia­gų apy­kai­tą spar­ti­nan­čių kvė­pa­vi­mo pra­ti­mų. Svei­ka­tai la­bai svar­bus sai­kas ir sau­gu­mo jaus­mas. Tie pa­tys da­ly­kai ga­li ir pa­dė­ti, ir pra­žu­dy­ti, jei nau­do­ja­mi ne­sai­kin­gai“, – kal­ba svei­kuo­lė.

Ji pri­si­me­na, kad įvei­ku­si skaus­mus, py­ki­ni­mą, sil­pnu­mą, pra­dė­jo pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi ir už­si­brė­žė tiks­lą – dau­giau ne­sirg­ti. Dė­ko­ja li­ki­mui ir Die­vui, kad to pa­sie­kė, kas­dien šį tą nu­veik­da­ma var­dan sa­vo svei­ka­tos

Kas­die­nė die­not­var­kė

Ry­tais Gra­ži­na ke­lia­si anks­ti, maž­daug šeštą va­lan­dą ry­to. Ne pa­gal ža­din­tu­vą. To­kiu lai­ku pra­bun­da pa­ti. Lo­vo­je bū­ti­nai pa­si­rą­žo, iš­si­tem­pia, taip stip­ri­na stu­bu­rą ir nu­ga­ros rau­me­nis. Pa­try­nu­si del­nus, au­sis, pė­das – pa­ma­sa­ža­vu­si ak­ty­viau­sius or­ga­niz­mo taškus, li­pa iš lo­vos, pra­ve­ria lan­gą, pa­sto­vi spy­ruok­liuo­da­ma ant ak­me­nu­kų, ku­rių pri­si­rin­ko tė­viš­kė­je, už­si­pli­ko pie­nių šak­nų ar ki­tos vais­ti­nių au­ga­lų ar­ba­tos (ka­vos ne­ge­ria jau tris­dešimt me­tų), ap­si­au­na spor­ti­nius ba­te­lius ir bė­ga į lau­ką spor­tuo­ti.

Pir­miau­sia ne­di­de­lia­me miške­ly­je prie na­mų pa­mankš­ti­na ran­kas, lie­me­nį, ko­jas, pe­čius, ta­da, jau įši­lu­si, nu­si­au­na ba­tus ir bė­ga ba­so­mis. Dažniau­siai įvei­kia apie ki­lo­met­rą, kar­tais – du, mi­nu­tė­lei su­sto­ja ir ap­ka­bi­na ąžuo­lą, ku­ria­me ry­tais ka­le­na ge­nys (jis Gražinos ne­bi­jo, ne­krei­pia į ją dė­me­sio). Prie na­mų dar pa­ka­ba ant sker­si­nio, ke­lis kar­tus pri­sit­rau­kia prie jo. Jei­gu la­bai šal­ta, kad ba­sų ko­jų oda ne­prišal­tų prie laip­tų, pa­si­tie­sia šali­ką ir žen­gia juo. Kai Gražina su šei­ma ap­si­gy­ve­no nau­ja­me bu­te, ku­rį lai­ką jos mankš­tą kai­my­nai ste­bė­jo net iš­ėję į bal­ko­nus ar pra­si­vė­rę lan­gus. Da­bar jau įpra­to, ne­krei­pia dė­me­sio.

„Kas­dien mankštai ski­riu maždaug dvi­dešimt mi­nu­čių, pa­si­se­miu ener­gi­jos iš že­mės ir me­džių. Na­mie nu­si­prau­siu po drun­gnu dušu (šal­tas van­duo man ne­tin­ka), to­kiu per­lie­ju tik ko­jas, iš­ge­riu pra­au­šu­sią vais­ta­žo­lių ar­ba­tą su šaukšte­liu me­daus ir va­žiuo­ju į dar­bą. At­si­gul­ti sten­giuo­si ne vė­liau kaip de­šim­tą va­lan­dą va­ka­ro. Ak­lai ne­si­lai­kau jo­kių svei­ka­ti­ni­mo­si prin­ci­pų, žiū­riu, ar man tin­ka. Ba­da­vi­mas ne­ti­ko, la­bai spar­čiai kri­to svo­ris. Ir be ba­da­vi­mo per aštuo­nio­li­ka me­tų nu­me­čiau tris­dešimt ki­log­ra­mų. Vi­są lai­ką ak­ty­viai ju­dė­jau, be­veik ne­val­giau mė­sos, pie­no pro­duk­tų, va­liau or­ga­niz­mą. Jau­čiu, kad da­bar net to ne­rei­kia“, – pa­sa­ko­ja Gražina.

Si­bi­ro pa­mo­kos

Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad bė­gio­da­ma ba­so­mis už­si­grū­di­no tiek, kad jo­kios peršali­mo li­gos ne­pri­kibs. „O gal už­si­grū­di­nau dar vai­kys­tė­je Si­bi­re?“ – tars­te­li mo­te­ris.

Gražina su tė­vais į Lie­tu­vą grį­žo bū­da­ma ket­ve­rių me­tu­kų. Iš Si­bi­ro at­si­me­na tik kal­nus ir di­de­lius miš­kus, pir­mų­jų me­tų Lie­tu­vo­je – šal­tį, ny­ku­mą ir no­rą val­gy­ti. Šei­ma įsi­kū­rė tė­čio gim­ti­nė­je Trum­pa­lio kai­me, Ute­nos ap­skri­ty­je. Na­mai bu­vo su­de­gę, šei­ma ap­si­gy­ve­no šiek tiek iš­li­ku­sio­je klė­ty­je, ku­rią tė­vas vis lo­pė ir šil­ti­no. Kai ko nors pra­šy­da­vo, mo­čiu­tė nu­kel­da­vo nuo aukš­to po­rą sau­jų įvai­rių žo­lių ir pli­ky­da­vo ar­ba­tą, ku­rią pa­ska­nin­da­vo me­du­mi. Ma­ma, vos grį­žu­si į Lie­tu­vą, ga­vo ir pra­dė­jo au­gin­ti ke­tu­rias bi­čių šei­mas.

„Vai­kys­tė­je val­gy­ti mė­sos be­veik ne­te­ko. Gal­būt to­dėl jos ne­no­riu, mie­liau val­gau rie­šu­tus. Par­duo­tu­vė­je ne­ga­liu pra­ei­ti pro ked­ro rie­šu­tus, tur­būt or­ga­niz­mas no­ri, juk Si­bi­re pir­miau­siai jų pa­ra­ga­vau. Ma­ma iš po au­gan­čių ke­rų iš­kas­da­vo po po­rą bul­vių ir duo­da­vo man su su­trin­tų ked­ro rie­šu­tų pie­nu. Gal­būt ir vais­ta­žo­lės nuo ta­da įau­go į krau­ją. Ma­ma pa­sa­ko­jo, kaip Si­bi­re pri­sis­kin­da­vo bet ko­kių la­pų ar mau­medžio spyg­lių, už­pli­ky­da­vo karš­tu van­de­niu ir ger­da­vo­me ar­ba­tą“, – pa­sa­ko­ja svei­kuo­lė.

Mė­sos ji ne­mėgs­ta, bet kar­tais val­go vištie­nos, nes vy­ras ir vai­kai – ne ve­ge­ta­rai. Pa­sak jos, jau­čia­mės taip, ką val­go­me. Vai­kai triauš­kia bul­vių traš­ku­čius, už­ge­ria ko­ka­ko­la, ter­šia, nuo­di­ja sa­vo or­ga­niz­mą, to­dėl jau­čia­si pa­var­gę, ap­snū­dę, su­gle­bę. Sil­pnė­ja fer­men­tų veik­la, su­trin­ka virški­ni­mas.

Ke­tu­rios vais­ta­žo­lių spin­tos na­muo­se

Gražinos ir jos vy­ro Sta­sio na­muo­se vais­tų nė­ra, tik bin­tas, jo­das ir bri­lian­ti­nė ža­lu­ma. Užtat ke­tu­rios spin­tos pri­krau­tos vais­ti­nių au­ga­lų. Jie su­pils­ty­ti į mai­še­lius ir su­dė­ti dė­žė­se, ku­rio­se ant la­pe­lių su­rašyta, ko­kie vais­ti­niai au­ga­lai čia su­dė­ti. Bio­lo­gė džiau­gia­si, kad jos vy­ras la­bai na­gin­gas – ant­raip ne­tu­rė­tų kur lai­ky­ti vais­ta­žo­lių.

 „Su­ne­ga­la­vęs sū­nus ir vy­ras vais­tų ne­pra­šo, tik vais­ta­žo­lių ar­ba­tos. To­kia jau tra­di­ci­ja mū­sų na­muo­se“, – pa­ste­bi Gražina.

Ji džiau­gia­si, kad du sū­nus ir duk­rą už­au­gi­no be che­mi­nių vais­tų. Pra­dė­da­vo ku­ris slo­guo­ti, ko­sė­ti, tuoj vir­da­vo vais­ti­nių ar­ba­tų, pa­dus tep­da­vo ter­pen­ti­no te­pa­lu, krū­ti­nę – me­du­mi. Pa­sak svei­kuo­lės, to­kie kom­pre­sai ne tik šil­do, ge­ri­na krau­jo­ta­ką, bet ir duo­da ver­tin­gų me­džia­gų or­ga­niz­mui. Jei­gu vai­ką užpul­da­vo la­rin­gi­tas, dar ir bul­vių ga­rais li­go­niu­ką pa­ga­rin­davo.

Žie­mą, pra­si­dė­jus gri­po epi­de­mi­jai, Gra­ži­na ant sta­lo vir­tu­vė­je lai­ko nu­lup­to čes­na­ko skil­te­lę, kad dez­in­fe­kuo­tų kam­ba­rius. Taip da­rė dar jos mo­čiu­tė. Kas­met bū­ti­nai pri­si­ka­sa ir pri­si­džio­vi­na bent ki­bi­rą mo­lio. Jį su­drė­ki­na ir šią ma­sę de­da ant li­ni­nio au­di­nio, tada kaip kom­pre­są ant su­muš­tos vie­tos, kai skau­da są­na­rius. Tai taip pat da­rė Gra­ži­nos se­ne­lė – mo­lis ištrau­kia karštį, ne­lie­ka mė­ly­nių, ma­žė­ja už­de­gi­mas. Su­muš­tas vie­tas tin­ka pa­tep­ti ir svies­tu ar ūkiš­ku mui­lu.

Pa­sak Gražinos, la­bai ska­ni ar­ba­ta iš mor­kų la­pų. Juo­se mais­ti­nių me­džia­gų, A ir E vi­ta­mi­nų net dau­giau nei pa­čio­se mor­ko­se. Val­go­mą­jį šaukš­tą už­pli­kius pu­se lit­ro van­dens, bus la­bai vi­ta­mi­nin­gas gė­rimas.

Svei­kuo­lė ma­no, kad kiek­vie­no žmo­gaus na­mų vais­ti­nė­lė­je tu­rė­tų bū­ti vais­ti­nių me­det­kų, lie­pų, ra­mu­nių ir jaz­mi­nų žie­dų, čiob­re­lių, jo­na­žo­lių, rau­do­nė­lių, ta­ka­žo­lių, dil­gė­lių, dir­vi­nių asiūk­lių žo­lės, laz­dy­nų ir ber­žų la­pų – jie pa­de­da nuo daž­niau­siai žmo­nes puo­lan­čių li­gų ir nė­ra tok­siš­ki. „Nuo­din­gi au­ga­lai, pa­vyzdžui, vėd­ry­nas, didžio­ji ug­niažolė ir mė­ly­no­ji kur­pe­lė (va­di­na­ma ir če­ba­tė­liu) la­bai ma­žo­mis do­zė­mis įei­na į ho­me­o­pa­ti­nių vais­tų su­dė­tį. Tie pa­tys au­ga­lai ga­li pui­kiai pa­dė­ti ar pri­da­ry­ti daug bė­dos, svar­bu jų kie­kis“, – sa­ko svei­kuolė.

Gy­dy­mo prin­ci­pai

Gra­ži­na pa­ste­bi, kad kiek­vie­na vais­ta­žo­lė vei­kia lė­čiau, bet pla­čiau nei che­mi­niai vais­tai: didžio­sios dil­gė­lės pa­de­da nuo ma­ža­krau­jys­tės, stip­ri­na imu­ni­te­tą, va­lo krau­ją ir krau­ja­gys­les. Mė­ly­nės stip­ri­na re­gė­ji­mą, tvar­ko virš­ki­ni­mo sis­te­mą, yra la­bai ver­tin­gos dia­be­ti­kams. Jiems la­bai tin­ka ir pu­pe­lių ankš­tys, pet­ra­žo­lės.

 Pa­sak svei­kuo­lės, daug li­gų tu­rin­čiam žmo­gui la­biau tin­ka vais­ta­žo­lių mi­ši­nys, vie­ną aiš­kią li­gą ge­riau gy­dy­ti at­ski­ru au­ga­lu. Kai žmo­gus ge­ria vie­nos vais­ta­žo­lės ar­ba­tą, leng­va su­pras­ti, kaip ji vei­kia or­ga­niz­mų, o kai var­to­ja mi­ši­nius – sun­kiau.

Var­to­jant vais­tinius au­ga­lus rei­kia ap­si­šar­vuo­ti kan­try­be, nes jų po­vei­kis lė­tes­nis. Ser­gan­tiesiems lė­ti­nė­mis li­go­mis rei­kė­tų pra­dė­ti gy­dy­tis nuo pa­pras­tes­nių, au­ga­li­nių vais­tų, ir tik šiems ne­pa­dė­jus, per­ei­ti prie che­mi­nių, ne at­virkš­čiai. Vais­ta­žo­lių ar­ba­tas mėgs­tan­tiems tau­tie­čiams svei­kuo­lė pa­ta­ria kas­dien ne­ger­ti tų pa­čių, kai­ta­lio­ti jas kas 3–4 die­nas, kad or­ga­niz­mas ne­pri­pras­tų. Tin­ka vais­ta­žo­les mai­šy­ti su ža­­lią­­ja ar­ba­ta.

Pa­ti svei­kuo­lė la­biau­siai mėgs­ta rau­do­nė­lių, pa­skru­din­tų kiaul­pie­nių šak­nų ar­ba­tą. Kai žvar­bu, į ar­ba­tų mi­ši­nius ji de­da šil­dan­čių au­ga­lų – šala­vi­jų, im­bie­ro, rau­do­nė­lių, čiob­re­lių, vais­ti­nių iso­pų (juo­zažolių). Va­sa­rą pa­pras­tai užsipliko pi­pir­mė­čių, roz­ma­ri­nų, vais­ti­nių ramunių – jos ge­rai mal­ši­na troš­ku­lį.

Kaip ji pa­ta­ria gy­dy­tis dažniau­siai žmo­nes ka­muo­jan­čią li­gą – pa­di­dė­ju­sį krau­jo spau­di­mą? Gražina pa­ste­bi, kad tam la­biau­siai tin­ka ama­las, kra­pų sėk­los ir span­guo­lės, ta­čiau pa­ta­ria bū­ti­nai at­kreip­ti dė­me­sį į sa­vo gy­ven­se­ną. Kiek­vie­na li­ga ra­gi­na žmo­gų ap­gal­vo­ti, ką jis da­ro ne taip: ar ne­per­si­val­go, ar pa­kan­ka­mai ju­da, ar ran­da lai­ko po­il­siui.

La­bai svar­bu ge­rai kram­ty­ti – skran­dis juk ne­tu­ri dan­tų, jei­gu į jį pa­ten­ka ne­su­smul­kin­tas mais­tas, la­bai ken­čia. Dar svar­biau ne­per­si­val­gy­ti. Jei or­ga­niz­mas ne­spė­ja su­virš­kin­ti mais­to, ne­su­ge­bės ir pa­ša­lin­ti tok­si­nų.

No­rė­da­ma stip­rin­ti kau­lus, Gražina kal­cio at­sar­gas pa­pil­do val­gy­da­ma se­za­mo sėk­las, ki­vi, pet­ra­žo­les, čes­na­kus. Pa­si­da­ro ir na­mi­nių viš­tų kiau­ši­nių mil­te­lių. Iš ma­mos par­si­vež­tus viš­tų kiau­ši­nius nu­plau­na, su­nau­do­ju­si juos, lukš­tus dar kar­tą nu­plau­na, iš jų vi­daus iš­ima bal­tą plė­ve­lę, ta­da su­ma­la ka­va­ma­le. Ant ket­vir­čio šaukš­te­lio lukš­tų mil­te­lių už­pi­la cit­ri­nos sul­čių, ge­ria, kai šie išpu­to­ja, ta­da or­ga­niz­mas ge­riau pa­si­sa­vi­na kal­cį. Pie­no pro­duk­tų svei­kuo­lė be­veik ne­var­to­ja, mat su­val­giu­si jau­čia, kaip pa­dau­gė­ja glei­vių or­ga­niz­me.

Me­di­ta­ci­jos gam­to­je

Gražina džiau­gia­si, kad pe­da­go­gų atostogos yra ilgos. Jas leidžia so­de ar­ba ma­mos so­dy­bo­je Ute­nos ra­jo­ne. Kas­met pri­si­ren­ka ko­ne 100 rū­šių vais­ta­žo­lių. Jau ko­vo mė­ne­sį pra­de­da rink­ti ber­žų, tuo­pų pum­pu­rus, ku­rie pui­kiai va­lo krau­ją. Pir­muo­sius kiaul­pie­nių, šven­ta­garšvių, dil­gė­lių, plau­čių, pie­vi­nių sna­pu­čių, kle­vų la­pe­lius ren­ka sa­lo­toms, jais gar­di­na ir ki­tus pa­tie­ka­lus. Tai vi­ta­mi­nų, ener­gi­jos šal­ti­nis, au­ga­luo­se esan­tis chlo­ro­fi­las ge­ri­na ir krau­jo su­dė­tį. Pa­va­sa­rį ji pri­si­ren­ka rak­ta­žo­lių, obe­lų, aly­vų žie­dų, šven­ta­garšvių, dil­gė­lių, ber­žų la­pų ir da­ro iš jų ar­batas.

„Gro­žiuo­si kiek­vie­nu žie­du, paukš­čių čiul­be­siu. Tai sa­vo­tiš­ka me­di­ta­ci­ja. Ti­kiu vais­ta­žo­lių ga­lia – juk kiek­vie­nas stie­bas, la­pas ir žie­das yra sau­lės pa­glos­ty­tas ir nu­my­lė­tas, su­ge­ria daug gam­tos ener­gi­jos, ku­rią per­duo­da žmo­gui. Kiek­vie­nas au­ga­las yra vais­tas. Tik rei­kia žino­ti, ka­da ir kaip juos tin­ka­mai var­to­ti“, – sa­ko po­nia Gražina.

Ji pui­kiai pri­si­me­na Lie­tu­vos ži­niuo­ne va­din­tos Eu­ge­ni­jos Šim­kū­nai­tės, su ku­ria te­ko ben­drau­ti per Vil­niaus pe­da­go­gi­nio uni­ver­si­te­to Bio­lo­gi­jos fa­kul­te­to stu­den­tų prak­ti­kas, pa­ta­ri­mus, kad dau­gu­ma žie­dų ir la­pe­lių ren­ka­mi iki Jo­ni­nių, ta­da jų sa­vy­bės stip­riau­sios.

Ta­čiau ne vi­si au­ga­lai iki to lai­ko pra­žys­ta. Ir po Jo­ni­nių svei­kuo­lė ski­na pa­pras­tuo­sius čiob­re­lius, rau­do­nė­lius, rau­do­nų­jų do­bi­lų ir vais­ti­nių me­det­kų žie­dus, dau­gy­bę ki­tų vais­ti­nių au­galų.

Ru­de­nį ne­pa­mirš­ta pri­si­rink­ti ir pri­si­džio­vin­ti gu­do­be­lių, aro­ni­jų, šer­mukš­nių uo­gų, pri­si­kas­ti kiaul­pie­nių, var­na­lė­šų šak­nų. Pa­sak svei­kuo­lės, ru­de­ni­nės uo­gos yra la­bai ver­tin­gos, tik ne­rei­kė­tų pa­miršti, kad jos tiršti­na krau­ją. To­dėl jas var­to­jant rei­kia at­sva­ros – kiaul­pie­nių, čes­na­kų, ku­rie krau­ją skys­ti­na.

Su­val­giu­si obuo­lį Gra­ži­na pa­pras­tai su­kram­to ir ke­le­tą jo sėk­ly­čių – jo­se yra daug jo­do. Ir sa­vo mo­ki­nius to iš­mo­kė, pri­min­da­ma, kad su­val­gę obuo­lio ar sva­rai­nio sėk­lų bus links­mi ir ne­pik­ti, nes en­dok­ri­ni­nė sis­te­ma bus stip­res­nė. Gra­ži­na šių sėk­ly­čių su­si­ma­la ka­va­ma­le ir jų mil­te­liais kar­tais už­bars­to ko­šes.

Kas sal­des­nis už me­dų ar cuk­rų

 Liau­dies tra­di­ci­jos, pa­sak svei­kuo­lės, Lie­tu­vo­je te­bė­ra stip­rios. Gražina kai­muo­se dar su­tin­ka se­nu­čių, ku­rios gy­do­si vais­ti­niais au­ga­lais. Bet ne kiek­vie­na jų per­duo­da sa­vo žinias. Ir ne to­dėl, kad ne­tu­ri kam.

„Jau­nes­ni žmo­nės vais­ta­žo­lė­mis ne­si­do­mi, ne­tu­ri lai­ko jų rink­ti, džio­vin­ti, jo­mis gy­dy­tis. Vais­tų pra­mo­nė už­go­žia liau­dies me­di­ci­ną. Ši juk ne­pel­nin­ga“, – at­si­dūs­ta svei­kuo­lė, pri­min­da­ma Pa­sau­li­nės svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­nis, kad 48 proc. žmo­nių ser­ga įvai­rio­mis aler­gi­nė­mis li­go­mis, ku­rias daž­niau­siai su­ke­lia ne­tin­ka­ma mi­ty­ba ir che­mi­niai vais­tai. Ne­se­niai mais­to pa­pil­dus, vi­ta­mi­nus at­sto­jo bu­ro­kė­liai, mor­kos, da­bar žmo­nės no­riau per­ka vi­ta­mi­nus, ne­gu spau­džia sul­tis, ver­da vais­ti­nes ar­ba­tas.

Gražinos Gai­die­nės so­dy­bo­je Užpa­liuo­se au­ga cit­rin­vy­tis, radiolė (auksinė šaknis), saldymedis, grai­ki­nis riešutas, gin­kme­dis, ženšenis ir ko­ne vi­sos Lie­tu­vo­je au­gi­na­mos dar­žo­vės. „Ženšenio šak­nis ga­li­ma kas­ti ne jau­nes­nes kaip pen­ke­rių me­tų. Jos su­tei­kia ener­gi­jos, ak­ty­vu­mo, ta­čiau ne­tin­ka tu­rin­tiems aukš­tą krau­jos­pū­dį. Pa­na­šių sa­vy­bių kaip ženšenis tu­ri ir cit­rin­vy­čio la­pų ar­ba­ta. Štai pet­ra­žo­lės pa­ša­li­na ne­ma­lo­nų bur­nos kva­pą, pa­de­da ser­gan­tie­siems dan­te­nų ir bur­nos glei­vi­nės už­de­gi­mu. Jų ar­ba­ta la­bai tin­ka vy­rams, tu­rin­tiems šla­pi­mo pūs­lės ir pro­sta­tos ne­ga­la­vi­mų. Jos stip­ri­na krau­ja­gys­les, to­dėl var­to­ja­mos ser­gant cuk­ri­niu dia­be­tu. Švie­žių pet­ra­žo­lių sul­ti­mis va­lo­mas la­bai spuo­guo­tas vei­das, ba­li­na­ma šla­kuo­ta oda“, – pa­sa­ko­ja svei­kuo­lė.

Prie dau­gia­bu­čio na­mo Vil­niu­je svei­kuo­lė taip pat pa­so­di­no ke­le­tą vais­ti­nių au­ga­lų – tai kas, kad jų ne­ga­li­ma var­to­ti, bent žmo­nėms pa­ro­dys, kaip at­ro­do. Be­je, pa­klau­su­si, kas sal­des­nis už me­dų ar cuk­rų, svei­kuo­lė ti­ki­si kon­kre­taus bio­lo­gi­nio at­sa­ky­mo. Už cuk­rų sal­des­ni sal­dy­medžio la­pai. Jų mil­te­lius Gražina var­to­ja ar­ba­toms, juos be­ria į košes.

Pa­sto­vu­mas ir paukš­čių ve­se­lia

Taip sa­vo san­tuo­ką juok­da­ma­si api­bū­di­na po­nia Gražina. Ji, Ger­vy­tė, iš­te­kė­jo už kla­sės drau­go Gaidžio, su ku­riuo drau­ga­vo sep­ty­ne­rius me­tus. Iš­te­kė­ju­si iš pel­kių, miš­kų ir dan­gaus nu­si­lei­do į užtver­tą kie­mą. Su tuo pa­čiu vy­ru gy­ve­na tris­dešimt ant­rus me­tus, užau­gi­no tris vai­kus, to­je pa­čio­je dar­bo­vie­tė­je dir­ba jau tris­dešimt me­tų. Pa­sak svei­kuo­lės, gy­ve­ni­me ge­riau pa­si­švęs­ti vie­nai veik­lai ir vie­nam part­ne­riui. Taip ga­li dau­giau nu­veik­ti, ne­gu šo­ki­nė­da­mas nuo vie­no prie ki­to ir sa­ve bars­ty­damas.

Žoli­nin­kės vy­ras ku­rį lai­ką į žmo­nos svei­ka­ti­ni­mą­si žiū­rė­jo skep­tiškai, bet da­bar kar­tu bė­gio­ja ry­tais, užpuo­lus li­goms pra­šo vais­ta­žo­lių ar­ba­tos ar ko­kių te­pa­liu­kų. At­ski­rai gy­ve­nan­ti duk­ra taip pat dažnai pa­pra­šo žo­le­lių.

Kot­le­tai ir sa­lo­tos su dil­gė­lė­mis ar kiaul­pie­nė­mis svei­kuo­lės vy­ro ir kar­tu gy­ve­nan­čio sū­naus ne­gąs­di­na. Nors jie ir nė­ra ve­ge­ta­rai (Gra­ži­na jiems iš­ke­pa ir kar­bo­na­dų, ga­mi­na įvai­rių mė­sos pa­tie­ka­lų), ta­čiau val­go ir svei­kuo­liškus pa­tie­ka­lus. Tie­sa, pie­tums iš­vir­tos kruo­pų ko­šės su alie­ju­mi ir dar­žo­vė­mis jiems at­ro­do tik gar­ny­ras, ta­čiau žo­dis „svei­ka“ at­ro­do ne mažiau svar­bus ne­gu „ska­nu“. Bio­lo­gės šei­ma jau aštuo­nio­li­ka me­tų ne­var­to­ja jo­kių sin­te­ti­nių vi­ta­mi­nų. Vai­siai, dar­žo­vės, uo­gos, dai­gin­ti grū­dai pil­ni vi­ta­mi­nų ir ki­tų nau­din­gų me­džia­gų, ku­rių žmo­gui rei­kia.

Gražina Gai­die­nė jau­nys­tė­je sva­jo­jo tap­ti me­di­ke, ta­čiau ne­si­ti­kė­jo įveik­ti di­de­lio kon­kur­so, to­dėl pa­si­rin­ko gre­ti­mą spe­cia­ly­bę. O no­ras gi­lin­ti me­di­ci­nos ži­nias ne­da­vė ir ne­duo­da ra­my­bės. Ji su­kau­pė di­de­lę alternatyviosios me­di­ci­nos kny­gų bib­lio­te­ką, bai­gė „Su Džok“ taški­nio ma­sažo kur­sus, pri­si­pir­ko daug ma­sa­žuok­lių, svei­ka­ti­ni­mo­si prie­mo­nių, dau­ge­lį jų nešio­ja­si kos­me­ti­nė­je.

Pa­sak svei­kuo­lės, jai, kaip pe­da­go­gei, dažnai jų pri­rei­kia. Vai­kui bė­ga krau­jas iš no­sies ar ku­ris nu­alps­ta (pa­aug­liams taip dažnai nu­tin­ka), ma­sažuo­ja ati­tin­ka­mus taškus. Ne­di­de­les bė­das tai įvei­kia. Mat pa­ge­rė­ja krau­jo­ta­ka, or­ga­nas gau­na dau­giau de­guo­nies, spaz­mai at­si­lei­džia, mąž­ta už­de­gi­mas.

Žvilgs­nis į kri­zes

Gražina eko­no­mi­nės kri­zės ne­bi­jo. Ka­dan­gi jau­ni spe­cia­lis­tai ne­no­ri dirb­ti su kur­čiais vai­kais, pa­dir­bė­ja ir at­si­svei­ki­na su mo­kyk­la, dar­bo vis dau­gė­ja. Nors jos at­ly­gi­ni­mas ne­di­de­lis, ta­čiau po­rei­kiai taip pat maži. Gražina per­ka tik žuvį, sė­me­nų ar­ba aly­vuo­gių alie­jų, kruo­pas, duo­ną, šiek tiek vai­sių, dar­žo­vių pa­ti užsiau­gi­na, daug jų už­si­šaldo.

„Kuo mais­tas pa­pras­tes­nis – tuo svei­kes­nis. Svar­bu ir to pa­pras­to mais­to ne­pa­dau­gin­ti. Ir ži­no­ti – no­ri bū­ti svei­kas, gerk ne sal­džią, o kar­čią ar­ba­tą. Kar­tu­my­nai ska­ti­na tul­žies iš­si­sky­ri­mą, kas ge­ri­na virš­ki­ni­mą. O svei­ka virš­ki­ni­mo sis­te­ma – vi­so mū­sų or­ga­niz­mo svei­ka­tos pa­grin­das“, – daž­nai sa­ko svei­kuo­lė.

Ta­čiau, kas yra kri­zė, ji pui­kiai ži­no. To­kią ji išgy­ve­no prieš šešerius me­tus, kai iš gy­ve­ni­mo pa­si­trau­kė sū­nus. „Žmo­gus ne­kau­kia iš siel­var­to“, – taip tą gy­ve­ni­mo mo­men­tą api­bū­di­na Gra­ži­na. Nors ir pa­lai­ko­ma ken­čian­čių na­miš­kių, svei­kuo­lė ta­da be­veik ne­ga­lė­jo bū­ti na­muo­se – vis­kas la­bai skau­džiai pri­mi­nė sū­nų. To­dėl la­bai daž­nai skai­tė pa­skai­tas, pra­dė­jo stu­di­juo­ti spe­cia­li­ą­ją pe­da­go­gi­ką Šiau­lių uni­ver­si­te­te, įsi­gi­jo an­trą, sur­do­pe­da­go­go, di­plo­mą. Kur­čių­jų mo­kyk­lo­je, ku­rio­je Gražina dės­to gam­tos moks­lus, la­bai rei­kia spe­cia­lio­sios pe­da­go­gi­kos ži­nių.

O dir­bant bet ko­kį dar­bą la­bai pa­de­da ži­no­ji­mas, kad vi­si po­ky­čiai pra­si­de­da nuo ne­di­de­lių da­ly­kų, jog kiek­vie­nas iš mū­sų esa­me kū­rė­jas ir kū­ri­nys, va­do­vas ir kaž­kie­no va­lios vyk­dy­to­jas.

Gra­ži­nos Gai­die­nės pa­ta­ri­mai

Nuo slo­gos

Nuo slo­gos pa­ti­ki­mi vais­tai yra ka­lan­kės ir šviežių bu­ro­kė­lių sul­tys. Nu­si­skin­ki­te ir išspaus­ki­te ka­lan­kės la­po sul­tis, jas ly­gio­mis da­li­mis su­mai­šy­ki­te su van­de­niu ir lašin­ki­te į no­sį kas po­rą va­lan­dų. Dar ge­riau van­de­niu pra­skies­tos (1:1) bu­ro­kė­lių sul­tys. Gražinai la­bai pa­de­da ir taški­nis ma­sažas pa­gal „Su Džok“ sis­te­mą.

Nuo ko­su­lio

Smul­kin­tą šala­vi­jų žolę, šei­va­medžių uo­gas, avie­čių stie­bus su­maišyki­te san­ty­kiu 1:1:2, šaukš­te­lį šio mi­ši­nio už­pil­ki­te stik­li­ne ver­dan­čio van­dens, pa­lai­ky­ki­te 15 mi­nu­čių, per­koš­ki­te ir ger­ki­te prieš val­gį tris kar­tus per die­ną.

Ar­ba su­smul­kin­tus mor­kų ir šal­pus­nių la­pus, sal­dymedžių šak­nis, čiob­re­lių žo­lę, pu­šų pum­pu­rus ar spyg­lius, me­det­kų žie­dus su­maišyki­te ly­gio­mis da­li­mis. Gy­do­mą­ją ar­ba­tą vir­ki­te ir var­to­ki­te kaip ir pir­ma­me re­cep­te.

Ger­klei gy­dy­ti

Į stik­li­nę šil­to van­dens įpil­ki­te po šaukš­te­lį so­dos, drus­kos ir ke­le­tą la­šų jo­do, gar­ga­liuo­da­mi ska­lau­ki­te juo bur­ną 3–6 kar­tus per die­ną. Ar­ba iš­si­vir­ki­te stip­rios ša­la­vi­jų ar­ba­tos ir ja ska­lau­ki­te gerk­lę.

Imunitetui stiprinti

Imu­ni­nę sis­te­mą stip­rin­ki­te pel­ki­nių vin­gio­rykščių ir raus­va­žie­džių ežiuo­lių žo­lės, erš­kė­čių uo­gų, rau­do­nų­jų do­bi­lų žie­dų ar­ba­ta. Smul­kin­tas vais­tažoles su­maišyki­te ly­gio­mis da­li­mis, šaukš­te­lį šio mi­ši­nio už­pil­ki­te stik­li­ne ver­dan­čio van­dens, pa­lai­ky­ki­te 15 mi­nu­čių, per­koš­ki­te ir ger­ki­te prieš val­gį du kar­tus per die­ną.

Imu­ni­te­tą stip­rin­ki­te kar­tą per sa­vai­tę praus­da­mie­si pir­ty­je, va­sa­rą vaikš­čio­da­mi ba­si, ry­tais brai­džio­da­mi po ra­so­tą žo­lę.

Nuo ne­mi­gos

Nuo ne­mi­gos ir pa­di­dė­ju­sio ner­vin­gu­mo pa­de­da apy­nių spur­gai, va­le­ri­jo­nų šak­nys, me­li­sų ir su­katžolių žo­lė. Pa­si­da­ry­ki­te šių vais­ta­žo­lių mišinio san­ty­kiu 1:1:2:2.

 Ga­li­ma pa­si­da­ry­ti ir šių vais­ti­nių au­ga­lų pa­gal­vė­les. Prie lo­vos lai­ko­mi au­ga­lai skleis ete­ri­nius alie­jus, ku­rie veiks taip pat, kaip ir jų ar­ba­tos. Ta­čiau to­kios vais­ti­nių au­ga­lų pa­gal­vė­lės tin­ka tik vais­tais ne­pik­tnau­džia­vu­siems žmo­nėms.

Informacija apie Lietuvos žolininkus yra cituojama iš autorės Daivos Červokienės knygos "XXI AMŽIAUS LIETUVOS ŽOLININKAI: KAIP ĮVEIKTI LIGAS"