Žolininkė Da­nu­tė Kun­čie­nė

Lietuvos žolininkai
2023 m. sausio 10 d.

Žolininkė Da­nu­tė Kun­čie­nė

Da­nu­tė Kun­čie­nė

„Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ va­do­vės svei­ka­tos cre­do

Da­nu­tė Kun­čie­nė daž­nai sa­ko, kad pa­sau­lio Su­tvė­rė­jas taip rū­pi­na­si žmo­gu­mi, kad su­kū­rė žo­le­lių kiek­vie­nai li­gai gy­dy­ti. Tu­ri­me tik jas pa­žin­ti ir bū­ti dė­kin­gi, steng­tis pa­tys ką nors da­ry­ti, kad Že­mė­je bū­tų šva­riau ir švie­siau. Kai džiau­gia­mės gy­ve­ni­mu, šyp­so­mės, mū­sų imu­ni­nė sis­te­ma stip­rė­ja.

„Pa­sau­lio Su­tvė­rė­jas taip rū­pi­na­si žmo­gu­mi, kad su­kū­rė žo­le­lių kiek­vie­nai li­gai gy­dy­ti. Tu­ri­me tik jas pa­žin­ti ir bū­ti dė­kin­gi, steng­tis pa­tys ką nors da­ry­ti, kad Že­mė­je bū­tų šva­riau ir švie­siau”, – sa­ko 2007-ai­siais įkur­tos „Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ vadovė Danutė Kunčienė, vadovaujanti ir Kau­no svei­ka­tos klu­bui „Šer­mukšnė­lė“ bei Pa­ne­mu­nės ben­druo­me­nės svei­ka­tos mo­kyk­lai. Moteris tvir­tai ti­ki, kad svei­ka­tos ir ge­ros nuo­tai­kos šal­ti­nis (ry­šys su gam­ta, ju­dė­ji­mas bei me­di­ta­ci­jos, svei­kas mais­tas, or­ga­niz­mą stip­ri­nan­tys vais­tiniai au­ga­lai) yra la­bai dos­nus ir ne­iš­se­mia­mas.

Kas ta lai­mė ir svei­ka­ta

Da­nu­tė Kun­čie­nė ma­no, kad li­gos – mū­sų mo­ky­to­jos. Li­ga duo­da­ma tam, kad žmo­gus su­sto­tų ir pa­gal­vo­tų, ko­dėl taip nu­ti­ko, ką rei­kia keis­ti, kad iš­ei­tų iš už­bur­to ra­to. Ma­ži vai­kai daž­nai ser­ga, kad keis­tų su­au­gu­sių­jų el­ge­sį, su­lauk­tų dau­giau mei­lės ir dė­me­sio, bran­dūs žmo­nės – kad su­sto­tų ir su­si­mąs­ty­tų apie gy­ve­ni­mą bei sa­vo vie­tą ja­me.

Pir­muo­sius svei­ka­tos išban­dy­mus Da­nu­tė pa­ty­rė anks­ti, sun­kiai su­si­žei­dė bū­da­ma vos še­še­rių me­tų. Vė­liau, vos su­lau­kus dvi­dešimt ket­ve­rių, vėl sušlu­ba­vo svei­ka­ta, už­puo­lė aug­liu­kai, ka­sos li­gos, šir­dies ne­ga­la­vi­mas, žar­ny­no ne­ga­lia.

„Nuo gi­mi­mo gy­ve­nu kiek ki­taip nei dau­ge­lis, jau­čiu ry­šį su me­džiu, žo­le, ap­lin­ka. Bu­vo me­tas, kai įstri­gau bėg­da­ma – dar­bai, na­mai, rei­ka­lai – vėl ga­vau gy­ve­ni­mo pa­mo­ką – li­gą, stab­te­lė­jau. Da­bar jau­čiuo­si lai­min­ga, ti­kiu, kad žmo­gaus ga­li­my­bės ne­ri­bo­tos, tik mes jų ne­ži­no­me ir ne­at­skleidžia­me“, – pa­sa­ko­ja Klai­pė­dos ra­jo­ne, Kat­kų kai­me už­au­gu­si Da­nu­tė.

Kas yra lai­mė ir svei­ka­ta? Pa­sak „Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ va­do­vės, tai vi­di­nė žmo­gaus ra­my­bė. Ji ne­nu­kren­ta iš dan­gaus, o at­ei­na to­bu­li­nant sa­ve. Dažnai žmo­gus at­ro­do ra­mus, o vi­du­je kun­ku­liuo­ja ne­pa­si­ten­ki­ni­mu. Bū­ti­na iš­mok­ti bū­ti ra­miam. Tam rei­kia įsi­klau­sy­ti į sa­ve, gam­tą, vi­są kū­ri­ni­ją, iš­mok­ti me­di­tuo­ti, o ta­da nu­tin­ka įdo­mių da­ly­kų, tar­si sa­vai­me at­ei­na ge­riau­si spren­di­mai, ri­kiuo­ja­si pa­lan­kiau­sios ap­lin­ky­bės ir įvy­kiai, ko neįmanoma patirti gy­ve­nant min­čių ir sie­kių cha­o­se.

Po­nia Da­nu­tė ma­no, kad vi­di­nės ra­my­bės leng­viau­sia mo­ky­tis gam­to­je. At­ėjo lai­kas, žo­lė pa­gel­to ir nu­ša­lo, me­džiai nu­me­tė la­pus, bet vi­du­je jie yra ra­mūs, ne­kei­kia dar­ga­nų ir šal­nų. Pa­sie­kus to­kios vi­di­nės ra­my­bės, ga­li­ma daug ką nu­veik­ti. Tad no­rin­čiam bū­ti svei­kam ir lai­min­gam žmo­gui pa­grin­di­nė už­duo­tis – iš­mok­ti pa­jus­ti vi­di­nę ra­my­bę. Pra­džio­je – nors ke­lioms va­lan­doms, vė­liau – vis il­ges­niam lai­kui.

Koks pui­kus kiek­vie­nas ry­tas

Nu­ri­mus sa­vai­me at­ei­na ge­bė­ji­mas džiaug­tis kiek­vie­na aki­mir­ka. Po­nia Da­nu­tė pa­ste­bi, kad kiek­vie­nas ry­tas yra nuo­sta­bus. Juk pui­ku, kad tam­są nu­tvies­kė švie­sa, iš­vy­do­me auš­rą ir sau­lu­tę. „Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ va­do­vė mal­de­le pa­si­svei­ki­na su Sau­le, ta­čiau jos pa­gar­sin­ti ne­no­rė­jo. Tai la­bai as­me­niška, be to, svar­bu ne žo­džiai, o es­mė.

„Pa­sa­ky­ki­me: „Sau­ly­te, aš ta­ve my­liu“, kaip mū­sų pro­tė­viai nu­si­ė­mę ke­pu­rę pa­si­svei­kin­ki­me su sau­le, ja­vais, van­de­niu, mo­ti­nė­le že­me – daug ge­riau jau­si­mės“, – sa­ko svei­kuo­lė.

Ta­da ji pla­čiai ati­da­ro lan­gą, nu­si­šyp­so sau ir pa­sau­liui, at­lie­ka ke­le­tą tem­pi­mo pra­ti­mų, nu­si­prau­sia, išsi­va­lo dan­tis, lie­žu­vį ir iš­bė­ga į miš­ką. Po­nia Da­nu­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad žmo­gus ne­ga­li bū­ti svei­kas, jei ne­si­rū­pins sa­vo oda – jos ne­nu­praus, ne­pa­glos­tys, neap­si­trins šla­piu rankš­luos­čiu ir ne­pa­bus be ap­da­ro – oro vo­nių. Ta­da pa­ge­rė­ja krau­jo­ta­ka, oda kvė­puo­ja. Odai oras ir van­duo ne ma­žiau svar­bu nei kre­mai. O mes ne­re­tai ne­nu­praus­tą odą už­mū­ri­ja­me kre­mu, nė ne­pa­nag­ri­nė­ję jo su­dė­ties. Mes ne­no­rim val­gy­ti che­mi­jos, ir oda jos ne­no­ri.

Kas­dien rei­kė­tų nu­si­praus­ti ne tik bur­ną, vei­dą, akis, au­sis, bet ir bam­bą, no­sį, lie­žu­vį. Moks­li­nin­kai na­tū­ro­pa­tai ne­se­niai pra­bi­lo apie svar­bią žmo­gaus ener­ge­ti­nę zo­ną – bam­bą. Kai jo­je yra ne­šva­ru­mų, ener­gi­jos apy­kai­ta blo­kuo­ja­ma. To­dėl bam­bos prie­žiū­ra tu­ri bū­ti ne­pri­ekaiš­tin­ga ne tik kū­di­kys­tė­je, bet ir vi­są žmo­gaus am­žių.

Bū­ti­na ju­dė­ti

Dan­utė Kun­čie­nė su vy­ru Vy­du gy­ve­na Kau­ne, Pa­ne­mu­nė­je, ne­to­li Ne­mu­no. Tad nu­si­prau­su­si ir pa­si­mankš­ti­nu­si na­muo­se iš­bė­ga pa­bė­gio­ti ar pa­si­va­ži­nė­ti dvi­ra­čiu po Pa­ne­mu­nės ši­lą. Čia pa­si­kal­ba su paukš­čiais, me­džiais, at­lie­ka kvė­pa­vi­mo pra­ti­mų, in­ten­sy­viau pa­si­mankš­ti­na. Šal­tuo­ju me­tų lai­ku sau­lei te­kant mo­te­ris daž­nai jau bū­na įvei­ku­si ke­lis ar net de­šim­tį ki­lo­met­rų.

„Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ va­do­vė daž­nai pa­brė­žia, kad ju­dė­ti yra la­bai svar­bu, žmo­gus gy­ve­na tol, kol ju­da. Net žmo­gaus sie­la at­si­ski­ria nuo kū­no su ju­de­siu – pas­ku­ti­niu ato­dū­siu.

 Ge­rai pa­si­mankš­ti­nu­si ir su­pra­kai­ta­vu­si ji ne­ria į Ne­mu­ną. Mau­do­si ne­pai­sy­da­ma nei me­tų lai­ko, nei oro ir, kaip pa­ti tei­gia, tuo vi­sai die­nai pa­si­se­mia ener­gi­jos. Ta­čiau vi­siems to da­ry­ti ne­pa­ta­ria. Vi­si žmo­nės skir­tin­gi, vie­niems le­di­nės mau­dy­nės tin­ka, ki­tiems – lė­tes­nio bū­do, nuo­lat dre­ban­tiems – ne­tiks. To­kiems ge­riau grū­din­tis ki­taip – ap­si­trin­ti drun­gnu van­de­niu ar pa­lįs­ti po kon­tras­ti­niu du­šu. Va­sa­rą ge­ra pa­vaikš­čio­ti po ra­so­tą žo­lę, žie­mą – pu­riu snie­gu. Vie­niems rei­kia ak­ty­vios mankštos, ki­tiems – ra­mes­nės, bet kas ry­tą, vos pa­bu­dus, ge­rai iš­si­rą­žy­ti bū­ti­na kiek­vie­nam. Ju­dė­ji­mas, fi­zi­niai pra­ti­mai taip pat bū­ti­ni vi­siems, tik rei­kia pa­si­rink­ti to­kius, ku­rie teik­tų ma­lo­nu­mo. Svar­bu neper­si­steng­ti, ne­siek­ti at­si­grieb­ti per vie­ną die­ną už vi­są sa­vai­tę ar mė­ne­sį. Ne­įver­ti­nus sa­vo ga­li­my­bių, ga­li­ma tik pri­si­da­ry­ti bė­dos.

Kuk­lūs pus­ry­čiai

Grį­žu­si na­mo Da­nu­tė pir­miau­sia išge­ria šil­to van­dens stik­li­nę, į ku­rią įsi­spau­džia pu­sės cit­ri­nos sul­čių. Šio gė­ri­mo ne­sal­di­na.

„Jei įber­čiau cuk­raus, rūgš­tin­čiau or­ga­niz­mą. O mū­sų skysčių terpė tu­ri bū­ti šar­mi­nė. Tu­ri­me gy­ven­ti šar­mi­nė­je ter­pė­je, bū­ti šar­min­gi. Neut­ra­lus rūgš­čių at­žvil­giu yra van­duo, vi­sos na­tū­ra­lios sul­tys yra šar­mi­nės, o pa­sal­din­tos jau rūgš­ti­na or­ga­niz­mą. Tai da­ro mė­sa, žu­vis, kiau­ši­niai, varš­kė“, – aiški­na svei­kuo­lė.

Ta­da jos lau­kia jo­gos pra­ti­mai ir tik po jų – kuk­lūs pus­ry­čiai. Mo­te­ris pus­ry­čiams pa­si­ten­ki­na puo­de­liu švie­žių dar­žo­vių ar­ba vai­sių ir žo­le­lių sul­čių ar­ba ke­liais iš va­ka­ro užmerk­tais džio­vin­tais vai­siais, ke­lio­mis sau­lėg­rąžų, mo­liū­gų, se­za­mo sėk­lo­mis bei vais­ta­žo­lių ar­ba­ta su me­du­mi.

„Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ va­do­vė įsi­ti­ki­nu­si, kad per pus­ry­čius svar­bu ne­ap­sunk­ti. Mums daug ener­gi­jos tei­kia kvė­pa­vi­mo, jo­gos pra­ti­mai, van­dens pro­ce­dū­ros.

Svei­kuo­lės pie­tūs – dar­žo­vių sriu­bos ir įvai­rūs jų ar žuvies troški­niai su sa­lo­to­mis, va­ka­rie­nė – varš­kė ar­ba ko­šės ir žo­le­lių ar­ba­ta.

„Mi­ty­ba pri­klau­so nuo me­tų lai­ko. Žie­mą no­ri­si šil­to val­gio, o va­sa­rą – priešin­gai. Vi­sais me­tų lai­kais mėgs­tu sė­me­nų alie­ju­mi pa­šlaks­ty­tą, mal­to­mis džio­vin­to­mis žo­le­lė­mis pa­bars­ty­tą sa­vo kep­tą duo­ną su sa­lo­to­mis. Svei­kos mi­ty­bos prin­ci­pai nė­ra su­dė­tin­gi: svar­bu val­gy­ti tik iš­al­kus kuo na­tū­ra­les­nius pro­duk­tus ir jaus­ti sai­ką, at­si­žvelg­ti į or­ga­niz­mo po­rei­kius ir me­tų lai­ką: va­sa­rą li­gi so­ties pri­si­val­gy­ti vai­sių ir uo­gų, ru­de­nį – dar­žo­vių, pa­va­sa­rį nau­do­ti pir­muo­sius au­ga­lus, na­tū­ra­lius vi­ta­mi­nus“, – pa­brė­žia pa­šne­ko­vė, ne kar­tą Lie­tu­vos svei­kuo­lių są­jun­gos kon­kur­suo­se iš­rink­ta Šei­mi­nin­kių šei­mi­nin­ke, iš­lei­du­si ne vie­ną svei­kuo­liš­kų pa­tie­ka­lų kny­ge­lę.

Nors ji ne­mėgs­ta pri­si­kimš­ti skran­džio, vir­tu­vė­je eks­pe­ri­men­tuo­ja mie­lai. Jau ke­tu­rio­li­ka me­tų na­muo­se ke­pa juo­dą ru­gi­nę duo­ną, ne­ge­ria tik­ros ka­vos, ją kei­čia gi­lių, run­ke­lių, kiaul­pie­nių ka­va, mie­žių ir avi­žų ki­sie­liu­mi, įvai­rių žo­ly­nų ar­ba­tė­lė­mis. Su­si­rin­ku­siuo­sius į „Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ ar svei­kuo­lių ren­gi­nius daž­nai vai­ši­na sa­vo da­ry­ta pie­nių gi­ra ar ug­nia­žo­lių gai­va, kep­ta duo­na, ku­rią pa­siū­lo pa­mir­ky­ti alie­ju­je ir užsi­ber­ti sa­vo ga­my­bos žo­le­lių mi­ši­niu, ar kruo­pų ko­še, ba­lan­dė­liais su dar­žo­vė­mis. Ben­dra­min­čius Danutė daž­nai ap­do­va­no­ja ne­ti­kė­to­mis do­va­no­mis – sa­vo kep­tos duo­nos ke­pa­lu, aus­tais žo­ly­nų ki­li­mė­liais ar dar kuo nors, savo rankomis padarytu.

Min­čių ir pavyzdžio jė­ga

Pa­sak Da­nu­tės Kun­čie­nės, la­bai svar­bu steng­tis kon­tro­liuo­ti sa­vo min­tis ir ne­įsi­leis­ti ne­ga­ty­vių. Jei­gu pra­bu­dęs žmo­gus pa­si­žiū­ri pro lan­gą, pa­ma­to, kad krap­no­ja lie­tus, dan­gus ap­si­niau­kęs – ir jau blo­gai, krin­ta nuo­tai­ka, die­na ir bus pra­stes­nė. O juk ga­li­ma pa­sidžiaug­ti ir to­kiu oru – drėg­mė ir­gi pui­ku, ji pa­dės bu­jo­ti au­ga­lams, ne­leis ­sau­sė­ti mū­sų odai. De­ra nu­sišyp­so­ti sau ir ištar­ti: „Šian­dien bus graži die­na. Aš – graži, my­liu sa­ve“. Kai džiau­gia­mės gy­ve­ni­mu, šyp­so­mės, mū­sų imu­ni­nė sis­te­ma stip­rė­ja. Min­tys yra ga­lin­gos, ką sau pa­sa­ko­me, taip ir jau­čia­mės, to­kie esa­me. Kū­nas – tik rū­bas.

„Net su­dė­tin­giau­sias pro­ble­mas įveik­si­me, jei­gu ne­pa­si­duo­si­me liū­de­siui, neuž­si­sklę­si­me nuo pa­sau­lio, su­ge­bė­si­me ki­taip pažvelg­ti į si­tu­a­ci­ją. Ta­da ne­ti­kė­tai pa­ma­ty­si­me ir tei­gia­mų as­pek­tų, ne­ti­kė­tų spren­di­mų. Kai ku­rios pro­ble­mos išnyks­ta vien at­vi­rai iš­si­kal­bė­jus, su­ra­dus ben­dra­min­čių ar pa­na­šias bė­das įvei­ku­sių žmo­nių. Bū­tent to­dėl žmo­nės ir bu­ria­si į svei­kos gy­ven­se­nos ir ki­to­kius klu­bus, lan­ko pa­skai­tas“, – sa­ko svei­kuo­lė.

Ji džiau­gia­si, kad svei­kuo­liš­kas idė­jas pa­vy­ko per­duo­ti ir jau pen­ke­rius me­tus Či­ka­go­je gy­ve­nan­čiai sū­naus Ge­di­mi­no šeimai.

„Su vy­ru didžiuo­ja­mės, kad sū­nus, mar­ti Rū­ta, vai­kai­čiai Jo­nas ir Ado­mas ne­su­ame­ri­ko­nė­jo, daug dė­me­sio ski­ria spor­tui ir svei­kai mi­ty­bai. Lie­tu­vo­je Ge­di­mi­nas lan­kė krep­ši­nio ir ka­ra­te tre­ni­ruo­tes, Či­ka­go­je žai­džia krep­ši­nį, ki­taip ne­įsi­vaiz­duo­ja gy­ve­ni­mo. Abu su žmo­na lan­ko spor­to klu­bą, mar­ti ry­tais da­ro kvė­pa­vi­mo pra­ti­mus, net pas­ku­ti­nę nėš­tu­mo die­ną plau­kio­jo ba­sei­ne. Šį sportą la­bai mėgs­ta ir anū­kas Jo­nas. Rū­ta ir Ge­di­mi­nas na­muo­se pa­tys ga­mi­na­si mais­tą, ne­mėgs­ta grei­to mais­to res­to­ra­nų. Su­pran­tu, kiek lai­ko tam su­gaišta. Šau­nuo­liai“, – pa­sa­ko­ja Da­nu­tė.

Prieš ket­ve­rius me­tus ji mar­čią Rū­tą iš­mo­kė na­muo­se kep­ti duo­ną, ga­min­ti li­nų sė­me­nų už­te­pė­lę. Ji no­riai tai da­ro, ne­re­tai pa­si­tei­rau­ja nau­jų svei­kuo­liš­kų re­cep­tų.

Gy­ven­ki­me gam­tos rit­mu

Da­nu­tė Kun­čie­nė ra­gi­na pri­si­min­ti, kad žmo­gus yra gam­tos da­le­ly­tė, o ne jos val­do­vas, tad gy­ven­da­mas gam­tos rit­mu bus ir svei­kes­nis, ir lai­min­ges­nis:

„Kad imu­ni­nė sis­te­ma bū­tų stip­ri, svar­bu ge­rai iš­si­mie­go­ti. Gul­tis rei­kė­tų tuo pa­čiu lai­ku, iki dešim­tos va­lan­dos va­ka­ro ge­rai iš­vė­din­to­je pa­tal­po­je, ei­nant mie­go­ti rei­kė­tų pa­mirš­ti vi­sus dar­bus ir rū­pes­čius. Mie­ga­ma­ja­me ne­tu­rė­tų bū­ti te­le­vi­zo­riaus, kom­piu­te­rio ar ki­to­kios gar­so ir vaiz­do įran­gos. Juk mie­ga­ma­sis – ne įstaiga, skai­tyk­la ar val­gyk­la. Jei žmo­gus blo­gai mie­ga, pir­miau­sia tu­rė­tų pa­gal­vo­ti, ko­dėl taip yra: ką va­ka­re val­gė, vei­kė, skai­tė, o ne grieb­tis tab­le­tės.“

Šil­tuo­ju me­tų lai­ku „Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ na­riai or­ga­ni­zuo­ja įvai­rias svei­kos gy­ven­se­nos sto­vyk­las, vais­ti­nių ar gro­žio te­pa­lų vi­ri­mo pa­mo­kė­les, išvy­kas su­si­pažin­ti su au­ga­lais, šal­tuo­ju – su­si­ti­ki­mus su šalies žoli­nin­kais. Šie­met Pa­ne­mu­nės ben­druo­me­nės na­muo­se svei­kos gy­ven­se­nos ger­bė­jai pra­dė­jo kas va­ka­rą rink­tis mankštin­tis. Per Ad­ven­tą, Ga­vė­nią ir dažniau organizuojamos sul­čių sto­vyk­los. Į pas­ta­rą­sias kas po­rą me­tų at­va­žiuo­ja ir ke­lios mo­te­rys iš Vo­kie­ti­jos, Ru­sijos.

Daug kas klau­sia, kiek svo­rio ga­li­ma ne­tek­ti tris die­nas ge­riant vien sul­tis. Pa­sak svei­kuo­lės, svar­bu ne ki­log­ra­mai, o fi­zi­nio ir dva­si­nio kū­no ak­ty­vi­ni­mas, „po­sū­kis nuo bui­ties į bū­tį“. Ta­da tvar­ko­si kū­nas ir dva­sia, ne­ten­ka­me niurz­gu­mo, ne­pa­si­ten­ki­ni­mo, pyk­čio, mo­ko­mės bū­ti sa­vi­mi, ana­li­zuo­ti sa­ve, o ne vi­sur bėg­ti, bė­do­jant, kad ne­tu­ri lai­ko.

 Žo­lin­čiai la­bai lau­kia šių su­si­kau­pi­mo die­nų.

„Ma­nau, per Ad­ven­tą ir Ga­vė­nią ne taip svar­bu ke­lio­li­ka die­nų pa­pas­nin­kau­ti, kaip su­si­tai­ky­ti su ki­tais ir sa­vi­mi, at­si­pra­šy­ti tų, ku­riuos įskau­di­no­me. Tai kū­no ir sie­los šva­ri­ni­mo me­tas, kai ypač daug lai­ko rei­kia skir­ti sub­ti­liems da­ly­kams: pa­skai­ty­ti ge­rą kny­gą, pa­mai­tin­ti sie­lą ge­ra mu­zi­ka, kon­cer­tu, me­nu“, – kal­ba svei­kuo­lė.

Pa­lė­pė kve­pia žo­ly­nais

Dvi­dešimt pen­ke­rius me­tus me­di­ci­nos se­se­ri­mi išdir­bu­si Da­nu­tė Kun­čie­nė jau ke­lio­li­ka me­tu ne­dir­ba li­go­ni­nė­je, ne­bu­di prie li­go­nių, va­do­vau­ja „Žo­lin­čių aka­de­mi­jai“ ir „Šer­mukš­nė­lės“ bei Pa­ne­mu­nės ben­druo­me­nės svei­ka­tos mo­kyk­loms. Jos na­mų pa­lė­pė vi­sa­da kve­pia žo­lynais.

Va­sa­rą, ypač nuo Jo­ni­nių iki Žo­li­nės, jai la­bai svar­bu rinkti vais­ta­žo­les. Ta­da po­nia Da­nu­tė ati­de­da daug su­si­ti­ki­mų, vi­sus ra­šo­mus straips­nius, dau­gy­bę ki­tų rei­ka­lų, kad ga­lė­tų žo­liau­ti.

„Kai ku­rių au­ga­lų bū­ti­na pri­si­rink­ti per po­rą die­nų. Nu­žy­dės, ir ne­tu­rė­sim vais­tų. Rink­ti rei­kė­tų ne vi­sas vais­ta­žo­les, ku­rias pa­žįs­ti, o tik sa­vo li­goms tin­kan­čias”, – pa­ste­bi Da­nu­tė Kun­čie­nė.

Pa­sak jos, vi­sos žo­lės au­ga tam, kad pa­dė­tų žmo­nėms, rei­kia tik su­ži­no­ti, ku­rios jų mums nau­din­giau­sios. O žo­lia­vi­mas kar­tu yra ir mankš­ta, lei­džian­ti sem­tis svei­ka­tos iš au­ga­lų, že­mės ir dan­gaus.

Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad kiek­vie­nai šei­mai pra­vers­tų dil­gė­lių ir not­re­lių, tri­spal­vių naš­lai­čių, dir­vi­nių asiūk­lių, jo­nažolių, krau­jažolių, mė­tų, čiob­re­lių žo­lė, lie­pų, vais­ti­nių ra­mu­nių ir me­det­kų žie­dai, kiaul­pie­nių la­pai ir žie­dai, avie­čių sta­ba­rai, gys­lo­čių la­pai. Iš Pa­ne­mu­nės ši­lo va­sa­rą ji nie­ka­da ne­grįž­ta tuš­čio­mis ran­ko­mis. Daug vais­ti­nių au­ga­lų par­si­ve­ža iš tra­di­ci­nės žolin­čių sto­vyk­los re­gio­ni­nia­me Kau­no ma­rių par­ke, Pa­jie­sio draus­ti­ny­je, sa­vo gim­ti­nės Klai­pė­dos ra­jo­ne. Žo­liau­ti pa­de­da vy­ras Vy­das, ki­ti sto­vyk­lau­to­jai.

Kaip ve­ja­mos li­gos

Svei­kuo­lė sa­ko var­to­jan­ti vais­ti­nių žo­lių ar­ba­tų mi­ši­nu­kus, prie vie­nos vais­ta­žo­lės ne­pri­si­ri­ša. Pa­sak jos, vi­si au­ga­lai tu­ri skir­tin­gų su­dė­ti­nių da­lių, vie­nuo­se yra si­li­cio, ki­tuo­se kal­cio ar ge­ležies, o žmo­gui rei­kia vi­sos Men­de­le­je­vo len­te­lės, to­dėl var­to­da­mi įvai­rius vais­ta­žo­lių mi­ši­nius la­biau pra­tur­ti­na­me sa­vo ląs­te­les vi­sais mi­ne­ra­lais.

Ar vais­ta­žo­lės pa­de­da „Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ va­do­vei iš­veng­ti per­ša­li­mo li­gų? „Ne­at­si­me­nu, ka­da jo­mis sir­gau. Bet nie­ka­da ne­sa­kyk „nie­ka­da“. Pa­ju­tu­si, kad kim­ba vi­ru­sas, po­rą die­nų pa­ba­dau­čiau, ger­čiau tik šil­tą van­de­nį. Ir gy­dy­čiau­si liau­diškais vais­tais”, – sa­ko Da­nu­tė Kun­čie­nė.

No­rin­tiems iš­veng­ti per­ša­li­mo li­gų, ji pa­ta­ria grū­din­tis ir šal­tuo­ju me­tų lai­ku daž­niau ger­ti daug šil­tos ar­ba­tos. O pa­ju­tus kū­ne šal­tu­ką – pa­mir­ky­ti ko­jas karšta­me van­de­ny­je su drus­ka, jo­du ar bul­vių nuo­vi­re ir ma­sa­žuo­ti jas įvai­riais šil­dan­čiais te­pa­liu­kais (kad ir svies­tu). La­bai ge­rai su­val­gy­ti su­muš­ti­nį su čes­na­ku ir li­nų sė­me­nų alie­ju­mi, di­džių­jų dil­gė­lių la­pų mil­te­liais.

„Pel­ki­nės vin­gio­rykš­tės la­pų ar­ba­ta vei­kia pa­na­šiai kaip as­pi­ri­nas – skys­ti­na krau­ją ir ska­ti­na pra­kai­ta­vi­mą. Pi­lia­rožių šak­nų nuo­vi­ras vei­kia pa­na­šiai, kar­tu gy­do ko­su­lį, bron­chi­tą, virš­ki­na­mo­jo trak­to glei­vi­nės už­de­gi­mą. Pa­pras­ta­sis rau­do­nė­lis pa­de­da leng­viau at­si­ko­sė­ti ir mažina gal­vos skaus­mą, kiaul­pie­nės ir var­na­lė­šos – pui­kios ka­sos pa­gal­bi­nin­kės. Pa­va­sa­rį virš­ki­ni­mui ge­rin­ti rei­kė­tų kas­dien su­val­gy­ti po 5–10 kiaul­pie­nių žie­dų su žied­ko­čiais. Ge­riau pra­dė­ti juos val­gy­ti nuo kar­to­ko ko­to ir tar­si už­si­gar­džiuo­ti žie­du“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Kny­gų svar­ba

Tra­di­ciškai gy­dy­mo vais­ti­niais au­ga­lais ži­nios bu­vo per­duo­da­mos iš lū­pų į lū­pas. Da­bar dažniau­siai žoli­nin­kai mo­ko­si ki­taip, iš kny­gų, ku­rių dau­gy­bę ga­li­ma skai­ty­ti ir lie­tu­viš­kai. Pir­mo­jo, 1932-ai­siais iš­leis­to lie­tu­viško Skin­de­rio „Vais­tų žo­ly­no“ įžan­go­je gra­žiai ra­šo­ma: „Lie­tu­vi, pa­žvelk, tarp dau­ge­lio ge­rų kny­ge­lių tau ir į „Vais­tų žo­ly­ną“, kurs iš vi­sų li­gų, var­ge­lių, ta­ve iš­gy­dys. Ir kai­my­ną.”

Vi­siems pri­ei­na­mas liau­dies ži­niuo­ne va­din­tos Eu­ge­ni­jos Šim­kū­nai­tės, jai ar­ti­mos aust­rų fi­to­te­ra­peu­tės Ma­ri­jos Tre­ben pa­li­ki­mas, bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­rės Gra­ži­nos Juk­ne­vi­čie­nės, ame­ri­kie­čio An­dre Mo­ri­co, ru­sų svei­kuo­lių kny­gos. Da­nu­tė Kun­čie­nė ajur­ve­dos pa­slap­čių sė­mė­si In­di­jo­je, tad ne­abe­jo­ja, kad daug pa­tir­ties ga­li­ma įgy­ti iš ki­tų tau­tų.

Į vi­suo­me­ni­nę or­ga­ni­za­ci­ją su­si­bū­rę vais­tin­ių au­ga­lų ger­bė­jai kviečia bū­rin žmo­nes, vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą ty­ri­nė­ju­sius au­ga­lus, siekia per­im­ti ir skleis­ti jų pa­tir­tį, im­tis švie­tė­jiš­kos veik­los – mo­ky­ti tau­tie­čius pa­žin­ti vais­ti­nius au­ga­lus, kur­ti vais­ti­nių au­ga­lų her­ba­riu­mus, pa­dė­ti sau­go­ti ir net plės­ti re­tų au­ga­lų au­gim­vie­tes. Dvi­dešimt ke­tu­rio­se Lie­tu­vos vie­to­se jie jau pa­so­di­no meš­ki­nio čes­na­ko, ypač veiks­min­go va­lant or­ga­niz­mą. Šią re­tų au­ga­lų gel­bė­ji­mo ak­ci­ją žo­li­nin­kai ža­da tęs­ti ben­dra­dar­biau­da­mi su moks­li­nin­kais.

„Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ va­do­vės pla­nuo­se – ir ke­lios kny­gos, pla­tes­nei au­di­to­ri­jai pa­sa­ko­jan­čios apie svei­ką gy­ven­se­ną gam­tos rit­mu ir gy­domąsias au­ga­lų sa­vy­bes.

„Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ va­do­vės pa­ta­ri­mai

Nuo slo­gos

Nuo slo­gos ke­lis kar­tus per die­ną plau­ki­te no­sį pa­sū­dy­tu van­de­niu su la­še­liu jo­do ar­ba dir­vi­nių asiūk­lių ar­ba­ta, į kiek­vie­ną šner­vę įla­šin­kite po bu­ro­kė­lių sul­čių la­še­lį, pa­ma­sa­žuo­kite no­sies spar­ne­lius ar ati­tin­ka­mus taš­kus nykš­ty­je, ant jų už­si­kli­juo­kite po pi­pi­riu­ką (pa­gal „Su Džok“ taški­nio ma­sažo sis­te­mą).

Ne­ver­ta ti­kė­tis grei­to re­zul­ta­to. Juk ne vel­tui sa­ko­ma, kad slo­ga gy­do­ma pra­ei­na per sep­ty­nias die­nas, o ne­gy­do­ma – per sa­vai­tę.

Kai skau­da ger­klę

Jei užki­mo­te, pa­si­da­ry­ki­te dir­vi­nių asiūk­lių žo­lės kom­pre­są. Sau­ją asiūk­lių žo­lės įdė­ki­te į kiau­ra­sam­tį, pa­lai­ky­ki­te ke­le­tą mi­nu­čių virš ver­dan­čio van­dens puo­do, ta­da žo­les su­su­ki­te į li­ni­nę ske­pe­tai­tę ir už­dė­ki­te kom­pre­są ant krū­ti­nės. Tin­ka ir vais­ti­nių dir­vuo­lių ar­ba­ta.

Ar­ba­ti­nį šaukšte­lį žo­lės užpli­ky­ki­te 250 g van­dens ir pa­li­ki­te ke­lias mi­nu­tes pri­trauk­ti, ger­ki­te kas­dien po 1–2 puo­du­kus. Daug kal­bė­ti ar dai­nuo­ti tu­rin­tiems žmo­nėms užki­mus la­bai nau­din­ga ger­klę ska­lau­ti dir­vuo­lių ar­ba­ta.

Ger­klės už­de­gi­mui gy­dy­ti pa­si­da­ry­ki­te šala­vi­jų ar­ba­tos. Ar­ba­ti­nį šaukšte­lį žo­lės užpli­ky­ki­te 250 g van­dens ir pa­li­ki­te ke­lias mi­nu­tes pri­trauk­ti. Nu­koš­tu skys­čiu ska­lau­ki­te ger­klę. Me­det­kų ar­ba­tą tin­ka ir ger­ti. Ku­pi­ną ar­ba­ti­nį šaukšte­lį džio­vin­tų žie­dų už­pli­ky­ki­te 250 g verdančio van­dens ir pa­li­ki­te ke­lias mi­nu­tes pri­trauk­ti, nu­ko­šę ger­ki­te po 1–2 puo­du­kus šios ar­ba­tos per die­ną.

Nuo ko­su­lio

Pra­dė­jus ko­sė­ti, krū­ti­nę tin­ka tep­ti ter­pen­ti­no te­pa­lu, dė­ti gars­ty­čių, pa­kai­tin­tos drus­kos ar šil­tų trin­tų bul­vių su lu­pe­no­mis kom­pre­sus.

Nuo stip­raus ko­su­lio tin­ka šal­pus­nių žie­dų ir la­pų, gys­lo­čių la­pų ar­ba­ta.

Kau­pi­ną ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį vais­ta­žo­lių užpli­ky­ki­te 250 g verdančio van­dens, pa­li­ki­te mi­nu­tę pri­trauk­ti, nu­koški­te ir ger­ki­te pa­ska­nin­tą me­du­mi tris kar­tus per die­ną.

Kau­pi­ną ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį gys­lo­čių la­pų už­pli­ky­ki­te 250 g verdančio van­dens, pa­li­ki­te mi­nu­tei pri­trauk­ti, ger­ki­te kuo karštes­nės ar­ba­tos po 4–5 puo­du­kus per die­ną.

Me­daus, svies­to, ala­vi­jaus sul­čių mi­ši­nys

Po 4 val­go­mus šaukš­tus me­daus, svies­to, ka­ka­vos, 5 val­go­mus šaukš­tus ala­vi­jo sul­čių su­dė­ki­te į du­be­nį, šį įsta­ty­ki­te į van­dens vo­ne­lę ir mai­šy­ki­te šil­dy­da­mi, kol pa­si­da­rys vien­ti­sa ma­sė. Ta­da mi­ši­nį su­pil­ki­te į stik­lai­nį ir lai­ky­ki­te šal­tai. Var­to­ki­te po ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį šio mi­ši­nio 3 kar­tus per die­ną, už­si­ger­da­mi šil­ta ar­ba­ta ar van­de­niu.

Virški­ni­mui ge­rin­ti

Virški­ni­mui ge­rin­ti tin­kapa­pras­tų­jų kie­čių, ra­sa­ki­lų ir krau­ja­žo­lių, anks­ty­vų­jų šal­pus­nių, pi­pi­rmėčių, si­dab­ra­žo­lių žo­lės, vais­ti­nių ra­mu­nių žie­dų ar­ba­ta.Šaukš­tą smul­kin­tų vais­tažolių užpli­ky­ki­te 250 g verdančio van­dens ir pa­li­ki­te 2–3 mi­nu­tes pri­trauk­ti, nu­koški­te ir ger­ki­te kas­dien po 2–3 puo­du­kus prieš valgį.

Or­ga­niz­mo at­spa­ru­mui di­din­ti

Pa­si­ga­min­ki­te kiaul­pie­nių ar­ba me­det­kų žie­dų me­daus.

Į lit­rą šal­to van­dens įber­ki­te dvi ­tris sau­jas žie­dų ir užvir­ki­te. Pa­si­rodžius pir­miems kun­ku­lams puo­dą nu­kel­ki­te nuo ug­nies ir pa­li­ki­te per nak­tį. Ry­te nu­koški­te, į skys­tį įber­ki­te ki­log­ra­mą ru­do cuk­raus ir įspaus­ki­te pu­sės cit­ri­nos sul­tis, pa­sta­ty­ki­te ant pir­mos vi­ryk­lės pa­da­los ati­deng­tą vi­sai die­nai. Skys­tis kais­ta, bet neužver­da, su­tirš­tė­ja, ja­me išlie­ka vi­ta­mi­nai. Su­pil­ki­te į stik­lai­nius ir lai­ky­ki­te vė­siai.

Mie­gui ge­rin­ti

Va­ka­rais išger­ki­te pa­pras­tų­jų apy­nių spur­gų ar­ba­tos. Šaukš­tą spur­gų už­pli­ky­ki­te 250 g verdančio van­dens ir pa­li­ki­te 2 mi­nu­tes pri­trauk­ti, nu­koš­ki­te ir iš­ger­ki­te prieš mie­gą.

Mie­gą la­bai ge­ri­na va­ka­re at­lik­tas pė­dų ma­sa­žas. Ypač re­ko­men­duo­ja­ma, kad mo­te­ris ­ma­sa­žuo­tų pė­das vy­rui, o šis – mo­te­riai.

© Visos teisės saugomos 2023