Žolininkė Bro­nė Pugž­lie­nė

Vais­ti­nių au­ga­lų ir tobulėjimo sti­chi­jo­je

At­gau­to­je se­ne­lių že­mė­je vais­ta­žo­les au­gin­ti pra­dė­ju­si me­di­ci­nos slaugytoja Bro­nė Pugž­lie­nė įgi­jo ag­ro­no­mės di­plo­mą, o da­bar mo­ko­si ir ap­lin­kos ap­sau­gos va­dy­bos. Žo­li­nin­kė ma­no, kad vi­sos vais­ta­žo­lės ge­ri­na imu­ni­te­tą, nes su­ger­tą sau­lės švie­są, lau­kų ar miš­kų ra­my­bę per­duo­da žmo­nėms.

Bro­nės Pugž­lie­nės vien­kie­mį Degs­nių kai­me (Va­rė­nos r.) sun­ku net so­dy­ba pa­va­din­ti. Ja­me tik per­nai bu­vo pa­sta­ty­ta lau­ko vir­tu­vė­lė, anks­čiau sto­vė­jo vien pa­vė­si­nė po kle­vu, vais­ta­žo­lių džio­vyk­la iš miško kar­te­lių, ne­di­de­lis tvar­te­lis ir se­na „Vol­ga“, ku­rio­je be­ne de­šim­tį me­tų nak­vo­jo ūkio šei­mi­nin­kė. Prieš 16 me­tų se­ne­lių že­mę at­si­ė­mu­si mo­te­ris at­si­svei­ki­no su Kau­nu, įsi­lie­jo į eko­lo­gi­nės žem­dir­bys­tės są­jū­dį ir pra­dė­jo au­gin­ti vais­tažoles. Ku­rį lai­ką Degs­niuo­se ji gy­ve­no tik šil­tuo­ju me­tų lai­ku, žie­mą grįž­da­vo į Kau­ną, o per­nai įsi­drą­si­no vien­kie­my­je žie­mo­ti, ne­pai­sy­da­ma to, kad ke­lias iki so­dy­bos ne vi­sa­da be trak­to­riaus pri­važiuo­ja­mas.

Gim­ti­nės trau­ka

Ka­dais čia sto­vė­ju­sią se­ne­lių so­dy­bą po­niai Bro­nei pri­me­na tik se­ni pa­ma­tai ir ke­li vais­medžiai, vais­tin­gie­ji au­ga­lai. Čia išli­ko ir žoli­nin­kės ma­mos Iza­be­lės 1939 me­tais pa­so­din­tos mažosios žie­mės. Bro­nė tik ne­se­niai sužino­jo, kad jos re­gu­liuo­ja krau­jo spau­di­mą, gy­do ne­ma­žai ki­tų li­gų.

Iš bo­bu­lės Kat­rės lai­kų so­dy­bo­je au­ga pa­pras­to­sios su­kat­žo­lės, mė­ly­no­sios kur­pe­lės. Jau ko­ne prieš šimt­me­tį ji ne tik rin­ko šiuos au­ga­lus, bet ir pa­si­so­di­no jų. Vė­liau ma­ma au­gi­no vais­ti­nes ra­mu­nes ir pri­duo­da­vo vo­kie­čiams, taip šei­ma pri­si­dur­da­vo po ke­lio­li­ka li­tų per me­tus. Ta­da tai bu­vo di­de­li pi­ni­gai.

 „Esu trem­ti­nių vai­kas, gi­miau Si­bi­re. Bū­da­ma sep­ty­ne­rių su tė­vais grį­žau į Lie­tu­vą. Pir­miau­sia už­su­ko­me į ma­mos gim­ti­nę, čia ap­si­gy­ven­ti ne­bu­vo ga­li­my­bių, to­dėl nu­vy­ko­me į tė­čio tė­viš­kę. Au­gau Su­val­ki­jo­je. Bai­gu­si aš­tuon­me­tę mo­kyk­lą iš­va­žia­vau į Drus­ki­nin­kus, kur gy­ve­no te­ta. Čia dir­bau in­dų plo­vė­ja, vi­rė­ja ir mo­kiau­si, bai­giau va­ka­ri­nę vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, čia pra­ėjo ma­no jau­nys­tė. Nuo ta­da ta­pau daž­na vieš­nia Degs­niuo­se, kai­me prie pat Mer­ki­nės, kur gy­ve­no ma­mos sesuo su šei­ma. Ir Si­bi­re, ir Su­val­ki­jo­je ma­ma daug pa­sa­ko­jo apie tė­viš­kę. Jos il­ge­sys per­si­da­vė mums, vai­kams. Ne­ki­lo min­čių, kad at­si­ė­mus že­mę ga­li­ma jos ne­dirb­ti, kam nors per­leis­ti ar par­duo­ti“, – sa­kė po­nia Bro­nė. Nuo ta­da, kai jos ma­ma prieš tre­jus me­tus iš­ėjo Ana­pi­lin, jau­čia dar stip­res­nius ry­šius su šiuo že­mės lo­pi­nė­liu.

Bo­bu­tės ge­nai ir vė­ly­vos stu­di­jos

Me­di­ci­nos se­se­ri­mi 20 me­tų iš­dir­bu­si mo­te­ris ne­abe­jo­jo, kad at­gau­to­je že­mė­je au­gins vais­tažoles. Po­nia Bro­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad tai bu­vo la­bai na­tū­ra­lus spren­di­mas. Įsi­kū­ru­si vie­to­je, kur jos bo­bu­lė au­ga­lais gy­dė ap­lin­ki­nių kai­mų gy­ven­to­jus, pri­imi­nė­jo gim­dy­mus, ma­ma au­gi­no vais­tažoles, ne­ga­lė­jo nu­brauk­ti šio gi­mi­nės is­to­ri­jos pus­la­pio.

Gal tas do­mė­ji­ma­sis vais­ti­niais au­ga­lais jau bu­vo ge­nuo­se? Gal jį stip­ri­no ir me­di­ci­nos se­sers dar­bo pa­tir­tis? Ma­ty­da­ma, kaip žmo­nės li­go­ninė­je sau­jo­mis ge­ria vais­tus, pa­gal­vo­da­vo, ar jiems ne­pa­dė­tų vais­ta­žo­lės. Ta­čiau vais­ti­nė­se bu­vo ga­li­ma įsi­gy­ti tik ke­lių rū­šių vais­ti­nių au­ga­lų, net vais­ti­nių ra­mu­nių, čiob­re­lių rei­kė­jo ieš­ko­ti per pa­žin­tis. Tie­sa, jei­gu nebūtų uždarę Kau­no Ge­le­žin­ke­lie­čių li­go­ni­nės, ku­rio­je ji dirbo sky­riaus vy­res­ni­ą­ja se­se­ri­mi, var­gu ar ponia Bronė bū­tų su­ma­niu­si keis­ti dar­bą. Vais­ta­žo­lėms bū­tų li­kęs tik lais­va­lai­kis.

Vos at­si­ė­mu­si že­mes ir pra­dė­ju­si ūki­nin­kau­ti Bro­nė Pugž­lie­nė iš kar­to įsto­jo mo­ky­tis į Lie­tu­vos že­mės ūkio uni­ver­si­te­tą. Ji jau­nys­tė­je sva­jo­jo tap­ti gy­dy­to­ja, ta­čiau tais lai­kais biog­ra­fi­ja „ne­lei­do“ siek­ti aukšto­jo moks­lo. To­dėl pa­si­rin­ko stu­di­jas Pra­no Mažyliome­di­ci­nos mo­kyk­lo­je. Tad pa­kei­tu­si veik­los pa­bū­dį ry­žo­si ge­sin­ti šir­dy­je vi­są lai­ką kir­bė­ju­sią nuos­kau­dą, kad li­ki­mas jai ne­lei­do mo­ky­tis. Da­bar biog­ra­fi­ja ne­truk­dė tai da­ry­ti, tik te­ko at­ver­ti pi­ni­gi­nę.

Tie­sa, pra­dė­ju­si mo­ky­tis ag­ro­no­mi­jos, 51-erių me­tų mo­te­ris jau­tė­si keb­lo­kai tarp ką tik vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­gu­sių stu­den­tų, ta­čiau ne­abe­jo­jo, kad jai ži­nios bū­ti­nos. Pa­sak žo­li­nin­kės, dės­ty­to­jai jos žils­tan­tiems plau­kams leng­va­tų ne­da­rė, iš­rei­ka­la­vo vis­ko, ko rei­kė­jo pa­gal pro­gra­mą. Tuo tik džiau­gia­si. Eko­lo­giš­kai ūki­nin­kau­ti pa­si­ry­žu­siam žmo­gui rei­kia daug ži­nių, kaip įdirb­ti že­mę, ko­kius au­ga­lus sė­ti sė­jo­mai­nai, ža­lia­jai trą­šai. Ki­taip koks jis ūki­nin­kas? Kaip kur­mis raus že­mę ir tiek.

Ba­ka­lau­ro bai­gia­ma­sis dar­bas ta­po kny­ga

Lie­tu­vos že­mės ūkio uni­ver­si­te­te Bro­nė Pugž­lie­nė ap­gy­nė baka­lau­ro dar­bą te­ma „Vais­ti­nių ir prie­sko­ni­nių au­ga­lų au­gi­ni­mas bei ruo­ši­mas eko­lo­gi­nei ža­lia­vai“, ga­vo ser­ti­fi­ka­tą, liu­di­jan­tį, kad ga­li dirb­ti ir pe­da­go­gi­nį dar­bą. Pa­sak jos, bran­dus žmo­gus ge­riau žino, ko sie­kia, ne­gu dvi­dešimt­me­tis. Žino­jo, ko­kia te­ma no­ri do­mė­tis ir rašyti ba­ka­lau­ro bai­gia­mą­jį dar­bą, pri­sip­ra­šė, kad jam va­do­vau­tų So­di­nin­kys­tės ir dar­ži­nin­kys­tės ka­ted­ros do­cen­tė dak­ta­rė Liud­mi­la Kmi­tie­nė, ku­ri vais­ta­žo­li­nin­kys­tę dės­to ma­gist­ran­tams. Pri­rin­ko tiek daug in­for­ma­ci­jos, kad dės­ty­to­ja da­lį at­me­tė pa­juo­ka­vu­si, gal pra­vers ka­da, jei­gu ra­šys kny­gą, o kol kas pa­kaks ir pu­sės. Apie kny­ge­lę ne­gal­vo­jo, bet pa­skam­bi­no ne­di­de­lės lei­dyk­los re­dak­to­rė ir pa­siū­lė iš­leis­ti. Ko­dėl gi ne?

Žo­li­nin­kė ma­no, kad che­mi­jos ir bio­lo­gi­jos moks­lų at­ra­di­mai pra­dė­jo trau­ky­ti na­tū­ra­lius žmo­gaus ir že­mės sai­tus, žeis­ti per tūks­tant­me­čius že­mės ūky­je nu­si­sto­vė­ju­sią pu­siau­svy­rą. Di­džio­ji ag­re­si­ja prieš gam­tą pra­si­dė­jo nuo XX am­žiaus vi­du­rio, nau­do­jant vis dau­giau mi­ne­ra­li­nių trą­šų. Rei­kia keis­ti po­žiū­rį į že­mės ūkį. Che­mi­za­vi­mas ta­po pra­gaiš­tin­gas gam­tai, ža­lin­gas žmo­gaus svei­ka­tai ir vis ma­žiau efek­ty­vus eko­no­mi­niu po­žiū­riu.

Eko­lo­gi­nė žem­dir­bys­tė – pui­ki iš­ei­tis, tik no­rin­čiam pa­siek­ti svar­biau­sią jos tiks­lą – na­tū­ra­liai užtik­rin­ti pa­sto­vų dir­vo­že­mio der­lin­gu­mą – ūki­nin­kui rei­kia la­bai daug ži­nių. Sa­vo kny­ge­lė­je „Eko­lo­gi­nis ūkis. Vais­tin­gų­jų ir prie­sko­ni­nių au­ga­lų au­gi­ni­mas“ ji pa­sa­ko­ja ir apie ša­lies dir­vo­že­mio su­si­da­ry­mą bei ty­ri­mų rai­dą, eko­lo­gi­nės žem­dir­bys­tės prad­me­nis, sėk­min­go eko­lo­gi­nio ūki­nin­ka­vi­mo pa­grin­dus: dir­vos įdir­bi­mą, sė­jo­mai­ną, pik­tžo­lių nai­ki­ni­mo bū­dus, ža­li­ą­sias trą­šas, kom­pos­tą ir jo pa­nau­do­ji­mą, bio­lo­gi­nius pre­pa­ra­tus au­ga­lų li­goms gy­dy­ti bei ken­kė­jams nai­kin­ti.

„Mo­ky­tis to, kas ta­ve do­mi­na, di­de­lis džiaugs­mas“, – pa­ste­bi eko­lo­gi­nio ūkio šei­mi­nin­kė. Tad, kai sė­dėda­ma po kle­vu sa­vo so­dy­bo­je, ag­ro­no­mi­jos ba­ka­lau­rė prieš dve­jus me­tus išgir­do, kad Mykolo Ro­me­rio uni­ver­si­te­tas kvie­čia stu­di­juo­ti ap­lin­kos ap­sau­gos po­li­ti­ką ir ad­mi­nist­ra­vi­mą, pa­ju­to, kad jai rei­kia mo­ky­tis to­liau. Su­tvar­kė do­ku­men­tus ir įsto­jo stu­di­juo­ti į šią aukštą­ją mo­kyk­lą. Jos ma­gist­ro dar­bo te­ma – vais­ta­žo­lių au­gi­ni­mo ad­mi­nist­ra­vi­mas Lie­tu­vo­je. Po­nia Bro­nė ana­li­zuo­ja smul­kiam ver­slui skir­tus įsta­ty­mus ir nor­mi­nius ak­tus.

Eko­lo­gi­nia­me ūky­je

Žoli­nin­kė tu­ri apie 5 hek­ta­rus že­mės, ku­rios ko­ne treč­da­lis yra skir­tas vais­ti­niams au­ga­lams. Maž­daug po de­šim­tį arų au­gi­na vais­ti­nių ra­mu­nių ir me­det­kų, tau­kių ir va­le­ri­jo­nų, raus­važie­džių ežiuo­lių, pa­pras­tų­jų su­katžolių, cit­ri­ni­nių katžolių. Ūki­nin­kė sė­ja gri­kius ir ski­na jų žie­dus. Gre­ta au­ga ir pet­ra­žo­lės, gels­vės, pe­let­rū­nai.

Po­nia Bro­nė ypač mėgs­ta vais­ti­nius ša­la­vi­jus. Jai la­bai pa­tin­ka pil­kos si­dab­ri­nės spal­vos jų pus­krū­miai ir aštraus sko­nio ar­ba­ta. Ki­tas jos nu­my­lė­ti­nis – kva­pu­sis ba­zi­li­kas, ku­rį nau­do­ja ne tik kaip prie­sko­nį, bet de­da ir į ar­ba­tas. Ža­vi ir raus­va­žie­dės ežiuo­lės, bet jų ar­ba­tos ger­ti ne­mėgs­ta. Kas ki­ta mė­tos, vais­ti­nės ra­mu­nės.

Kaip mo­te­ris at­si­rin­ko, ko­kias vais­ta­žo­les au­gin­ti? „Lė­mė rin­ka ir na­tū­ra­li so­dy­bos ap­lin­ka, gai­les­tis au­ga­lams. Grą­žin­to­je že­mė­je na­tū­ra­liai au­go tri­ker­tės žva­gi­nės, dir­vi­nės naš­lai­tės ir asiūk­liai, avie­tės, ru­gia­gė­lės, že­muo­gės, beržai. Ne­gi juos rau­siu, nai­kin­siu? Ren­ku, džio­vi­nu ne tik užau­gin­tas vais­tažoles, bet ir beržų, že­muo­gių la­pe­lius, avie­čių, mė­ly­nių stie­bus ir uo­gas, dir­vi­nių asiūk­lių žo­lę, ru­gia­gė­lių žie­dus – jie la­bai rei­ka­lin­gi žmo­nėms. Daug dau­giau vais­ta­žo­lių už­au­gi­nu ne­gu su­ren­ku iš na­tū­ra­lių au­gim­vie­čių“, – sa­ko po­nia Bro­nė.

Ji mie­lai da­ly­vau­ja ir eko­lo­gi­nė­se mu­gė­se, žo­li­nin­kų tur­ge­liuo­se.

„Žmo­nės labai domisi vaistažolėmis. Klau­si­nė­ja, kas ga­li pa­dė­ti va­ly­ti or­ga­niz­mą, ra­min­ti ner­vus, ma­žin­ti krau­jo spau­di­mą. Aš pa­sa­ko­ju apie vais­ta­žo­les, žmo­nės ren­ka­si, ko jiems la­biau­siai rei­kia. Kas, jei­gu ne toks ben­dra­vi­mas su pir­kė­jais pa­ro­do, kaip plė­to­ti ūkį? Jau­čiu žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą.“

Svar­biau­sia su­pras­ti, ko­dėl už­puo­lė li­gos

Žoli­nin­kė ma­no, kad vais­tin­iai au­ga­lai tin­ka va­ly­ti, stip­rin­ti žmo­gaus or­ga­niz­mą, bet ne­ti­ki, jog ga­li pa­dė­ti ser­gan­tie­siems vi­so­mis li­go­mis. Pa­sak jos, kiek­vie­nam li­go­tam žmo­gui pir­miau­sia rei­kai išsi­tir­ti, nu­sta­ty­ti, ko­kio­mis li­go­mis jis ser­ga, pa­ban­dy­ti su­pras­ti, ko­dėl jos už­puo­lė.

„Mes, žoli­nin­kai, ga­li­me pa­sa­ky­ti, kaip koks au­ga­las vei­kia, ką gy­do. Štai vais­ti­nės me­det­kos gi­na nuo įvai­rių in­fek­ci­jų, tin­ka tiek peršalus nuo ger­klės skaus­mo, tiek nuo mo­te­riš­kų li­gų, plau­ti žaiz­doms, gy­dy­ti ke­pe­nų, virš­ki­nimo trak­to li­goms. Ki­tas la­bai uni­ver­sa­lus vais­tas – pla­čia­la­pis gys­lo­tis – pa­de­da ser­gan­tie­siems virš­ki­ni­mo trak­to li­go­mis, va­lo or­ga­niz­mą, stip­ri­na krau­ją. Ber­žo la­pe­liai taip pat la­bai pui­kiai va­lo or­ga­niz­mą“, – pa­sa­ko­ja žo­li­nin­kė, pa­ste­bė­da­ma, kad ge­riau ne­lauk­ti, kol su­sirg­si, o ger­ti vais­ta­žo­lių ar­ba­tų pro­fi­lak­ti­kai. Tik ne­rei­kė­tų il­giau kaip po sa­vai­tę var­to­ti tų pa­čių.

Pa­ti žo­li­nin­kė ry­tais ge­ria ka­vą, va­ka­rais – vais­ta­žo­lių ar­ba­tas. Ypač mėgs­ta cit­ri­ni­nių čiob­re­lių, miški­nių si­dab­ražolių, pa­pras­tų­jų rau­do­nė­lių ir su­katžolių ar­ba­tas. Jos na­miškiai va­ka­rais la­biau mėgs­ta vais­ti­nių katžolių ir me­li­sų ar­ba­tą. Šven­čių va­ka­rais po­nia Bro­nė daž­nai už­pli­ko že­muo­gių, die­medžių ir grai­ki­nių riešut­medžių la­pų, miški­nių si­dab­ra­žo­lių žie­dų–la­bai ska­ni ar­ba­ta.

 „La­bai nudžiu­gau išgir­du­si moks­li­nin­kų žo­džius, kad žmo­gus pats in­tui­ty­viai jau­čia, ko­kie au­ga­lai jam tin­ka, o ko­kie – ne, ir šių ne­mėgs­ta. Ma­nau, vi­si tu­rė­tu­me va­do­vau­tis po­jū­čiais, kai ren­ka­mės vais­ti­nių au­ga­lų ar­ba­tas pro­fi­lak­ti­kai“, – sa­ko žo­li­ninkė.

Ji pa­pras­tai par­duo­da džio­vin­tas at­ski­ras vais­tažoles, nors yra su­kom­po­na­vu­si ir ke­le­tą vais­ta­žo­lių ar­ba­tų. Jos fir­mi­nę ar­ba­tą „Svei­ka­ta“ su­da­ro pa­pras­tų­jų čiob­re­lių, jo­na­žo­lių žo­lė, pa­pras­tų­jų avie­čių la­pai, vais­ti­nių me­det­kų žie­dai, „Miš­ko pa­sa­ką“ – pa­pras­tų­jų žemuo­gių la­pe­liai ir cit­ri­ni­nių kat­žo­lių žo­lė.

Pa­sak žoli­nin­kės, rink­ti vais­tažoles yra ma­lo­nus fi­zi­nis dar­bas. Svar­bu lai­ky­tis ke­lių tai­syk­lių: žo­liau­ti pa­lan­kiu oru, sau­lė­tą die­ną, nu­kri­tu­s ra­sai, žie­dus rink­ti vos pra­de­dan­čius žy­dė­ti. Džio­vin­ti vais­ta­žo­les – su­dė­tin­giau, rei­kia daug dė­me­sin­gu­mo, kruopš­tu­mo. Po­nia Bro­nė iš­džiū­vu­sių vais­ta­žo­lių ša­ke­les pa­pras­tai ne­smul­kin­tas su­de­da į mai­šą, o kar­po tik ruoš­da­ma ar­ba­tų mišinius ar vežda­ma par­duo­ti.

Lau­ki­niai au­ga­lai kraus­to­si į ūkį

Šie­met žo­li­nin­kė ža­da pa­so­din­ti ir stumb­ra­žo­lių, pa­sė­ti gel­ton­žie­džių bar­kū­nų, vė­liau – ir dau­giau lau­ki­nių au­ga­lų: pa­va­sa­ri­nių rak­ta­žo­lių, smil­ty­ni­nių šla­mu­čių, nyks­tan­čių au­ga­lų, ku­riuos tu­ri­me iš­sau­go­ti.

„Na­tū­ra­lios vais­ti­nių au­ga­lų au­gim­vie­tės spar­čiai ma­žė­ja, tad ten­ka juos au­gin­ti. Taip ne tik žmo­nės ap­rū­pi­na­mi vais­tin­e ža­lia­va, bet ir sau­go­mos au­ga­lų rū­šys, bio­lo­gi­nė gam­tos įvai­ro­vė.“

Bro­nė Pugž­lie­nė no­riai pa­sa­ko­ja apie nyks­tan­čių au­ga­lų puo­se­lė­ji­mą. Rak­ta­žo­lės su­bran­di­no sėk­las, jų pri­si­rin­ko, ru­de­nį pa­sės ir taip iš­plės jų plan­ta­ci­ją.

Pa­šne­ko­vė la­bai ver­ti­na na­tū­ra­lią ap­lin­ką, my­li ne tik au­ga­lus, bet ir ak­me­nis. Kai tik ap­si­gy­ve­no vien­kie­my­je, čia bu­vo su­krau­ta krū­va ak­me­nų. To­li­mi kai­my­nai at­va­žia­vo su sunk­ve­ži­miu ir pra­dė­jo juos krau­tis. Bro­nė, nors vien­kie­my­je vie­na dar jau­tė­si ne­drą­siai, pa­si­ė­mė kaup­tu­ką, čia ka­na­bė­ku va­di­na­mą, ir nu­ė­jo aiš­kin­tis, kaip ga­li­ma iš pri­va­čios te­ri­to­ri­jos ak­me­nis im­ti.

 „Ką jūs, po­nia, čia tik lau­ko ak­me­nys“, – tar­si ra­mi­no se­ni vie­ti­niai gy­ven­to­jai.

„Tad ne­gi juos ga­li­ma iš sve­ti­mo kie­mo im­ti? Pri­si­rin­ki­te ir tu­rė­si­te“, – pik­ti­no­si žo­li­nin­kė.

Sa­vo že­mė­je ji ne­leidžia be rei­ka­lo nei medžio iškas­ti, nei au­ga­lo išrau­ti. Pa­sak žo­li­nin­kės, no­rė­da­mas me­dį ar ki­tą au­ga­lą nu­pjau­ti, iškas­ti, pir­ma tu­ri jį už­au­gin­ti. Tad ir sa­vo duk­rai, sū­nui ir vai­kai­čiams sa­ko, kad jei­gu at­ei­ty­je jie ne­no­rės čia gy­ven­ti, bent au­gan­tys me­džiai žmo­nių akis džiu­gins.

Mu­gė­se ir tur­ge­liuo­se

Po­nia Bro­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad ge­riau­sia, kai vais­ta­žo­lių ūkiuo­se tvar­ko­si šei­mos. Ūki­nin­kau­ti jai va­sa­rą ir sa­vait­ga­liais pa­de­da vy­ras An­ta­nas,dir­ban­tis Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to Kar­dio­lo­gi­jos ins­ti­tu­te inžinie­riu­mi, ir de­vy­nio­lik­me­tis sū­nus stu­den­tas An­ta­nas. Jie ūky­je pir­miau­sia su­ka­lė džio­vyk­lą iš miš­ko kar­te­lių, ku­rią už­den­gė skar­di­niu stogu.

„Da­bar šis sta­ti­nys – mū­sų so­dy­bos is­to­ri­nis pa­min­klas”, – šyp­te­li po­nia Bro­nė.

Vė­liau šei­mos vy­rai kie­me po kle­vu pa­sta­tė lau­ko vir­tu­vę, jo­je – „bur­žui­ką“, su­ka­lė sta­lą. Čia po­nia Bro­nė per­si­kraus­tė iš „Vol­gos“, ku­ri jos gy­ve­na­muo­ju būs­tu bu­vo dešimt me­tų. Lau­ko vir­tu­vės pa­sto­gė­je su­kal­ti di­de­li pa­dėk­lai vais­ta­žo­lėms džio­vin­ti. Kai die­nos drėg­nes­nės, žo­li­nin­kė ir va­sa­rą už­ku­ria krosnį, kad vais­ta­žo­lės ge­riau džiū­tų.

Pugžliai ūky­je vis­ką da­ro pa­tys, apie sam­do­mus tal­ki­nin­kus ne­sva­jo­ja. Pir­mai­siais ūki­nin­ka­vi­mo me­tais žo­li­nin­kė be­veik vis­ką sa­vo ran­ko­mis da­rė vie­na, da­bar jau tu­ri mo­tob­lo­ką ir ne­di­de­lį ja­po­niš­ką trak­to­riu­ką. Šią tech­ni­ką pir­ko už pi­ni­gus, gau­tus par­da­vus vais­tažoles. Apie pa­sko­las na­mui, kluo­nui ar džio­vyk­lai ne­sva­jo­ja – jos gal­va, rei­kia vers­tis pa­čiai, o ne iš­tie­sus ran­ką pa­gal­bos pra­šy­ti.

Bro­nė au­gi­na ne tik vais­ta­žo­lių, bet ir bul­vių, mor­kų, ki­tų dar­žo­vių, rū­pi­na­si tri­mis šu­ni­mis, ke­lias­de­šim­čia viš­tų. Kau­ne gy­ve­nan­tys po­nios Bro­nės vy­ras, sū­nus, duk­ra su vy­ru, au­gi­nan­tys sū­ne­lį ir duk­re­lę, ko­ne iš­si­mai­ti­na iš šio Dzū­ki­jos že­mės lo­pi­nė­lio.

Bur­tais ne­sižavi

Žo­li­nin­kė ne­sle­pia, kad iš vais­ta­žo­lių pra­gy­ven­ti įma­no­ma, bet nė­ra leng­va. Per­dir­bė­jai už žalia­vą mo­ka la­bai ma­žai. Ten­ka par­da­vi­nė­ti pa­čiai, kam ten­ka skir­ti daug lai­ko. Jei­gu šaly­je bū­tų aiš­kes­nė vais­ta­žo­li­nin­kys­tės po­li­ti­ka ir stra­te­gi­ja, bū­tų leng­viau. Da­bar kiek­vie­nam ūki­nin­kui ten­ka suk­ti gal­vą ir dėl eti­ke­čių di­zai­no, ir vais­ta­žo­lių pa­ka­vi­mo, aiškin­tis dau­gy­bę įsta­ty­mų niu­an­sų.

Po­niai Bro­nei ypač ap­mau­du, kad Lie­tu­vo­je net ne­aiš­ku, kas ta vais­ta­žo­li­nin­kys­tė. Daug kam ji aso­ci­juo­ja­si su bur­tais.

„Lie­tu­vo­je vais­ti­niais au­ga­lais gy­dan­čių žmo­nių yra bent dešim­te­rio­pai dau­giau ne­gu vais­ta­žo­les au­gi­nan­čių­jų. Trūks­ta aiš­ku­mo, kas ga­li gy­dy­ti vais­ta­žo­lė­mis. Abe­jo­ju, ar tai de­ra jo­kio me­di­ci­ninio išsi­la­vi­ni­mo ne­tu­rin­tiems as­me­nims. Aš ne­gy­dau, žmo­nėms pa­ta­riu iš­si­tir­ti ir su gy­dy­to­jais tar­tis, kaip gy­dy­tis vais­ti­niais au­ga­lais. Esu ag­ro­no­mė, do­miuo­si ir au­gi­nu vais­tin­ius au­ga­lus.“

Ta­čiau ji ti­ki – Lie­tu­vo­je vais­ta­žo­li­nin­kys­tė kles­tės, nors kol kas šaly­je dau­giau at­vež­ti­nės žalia­vos. „Mes tai įveik­si­me. Jau da­bar žmo­nės per­ka dau­giau vais­ta­žo­lių, apie mus, žo­li­nin­kus, ži­no, mū­sų ieš­ko. Tu­riu sa­vo rin­ką, ypač Kau­ne. Še­še­rius me­tus pre­kiau­da­vau eko­lo­gi­nė­je mu­gė­je Dau­kan­to gat­vė­je penk­ta­die­niais. Da­bar tam jau ne­ran­du lai­ko, bet žmo­nės skam­bi­na, ieš­ko. Tai džiu­gi­na ir tei­kia vilčių.“

Ar iš kny­gų žmo­nės ga­li iš­mok­ti au­gin­ti ir vartoti vais­ta­žoles?

„Kny­gos – rim­tas žinių šal­ti­nis. Bet ir jo­se ži­nių tik po tru­pi­nė­lį. O no­rin­tie­ji užsi­im­ti vais­ta­žo­lų ver­slu tu­ri stu­di­juo­ti ag­ro­no­mi­ją, gam­tos moks­lus, ag­ro­tech­ni­ką, su­si­pa­žin­ti su bo­ta­ni­ka. No­rin­tie­siems gy­dy­ti vais­ti­niais au­ga­lais pri­va­lu žino­ti žmo­gaus kū­no ir kiek­vie­nos ląs­te­lės san­da­rą, or­ga­nų veik­lą, ge­ne­ti­ką, che­mi­nę au­ga­lų su­dė­tį ir farmaciją, įvai­rių vais­ti­nių me­džia­gų de­ri­ni­mo prin­ci­pus. Mė­gė­jiš­ka veik­la nie­ko ge­ro ne­duo­da“, – ma­no žo­li­ninkė.

Kas, pa­sak jos, svar­biau­sia, kad žmo­gus bū­tų svei­kas?

„Ma­nau, svar­bu gy­ven­ti gam­to­je. Jo­je sa­vai­me vis­kas su­si­tvar­ko, at­si­ran­da dva­si­nė ir fi­zi­nė pu­siau­svy­ra. Ry­te pra­bun­du švin­tant, penk­tą šeš­tą va­lan­dą ry­to, pa­žvel­giu pro lan­gą, ma­no au­ga­lai stie­bia­si, len­da iš rū­ko ar nu­švin­ta sau­lės spin­du­liuo­se, pa­si­klau­sau paukš­te­lių cho­ro ir už­lie­ja mies­tie­čiams ne­pa­žįs­ta­ma pa­lai­ma. Gy­ve­ni­mas te­ka gam­tos rit­mu, jei­gu vi­dur­die­nį jau­čiuo­si la­bai pa­var­gu­si, nu­snūs­tu. Mies­te gy­ven­ti jau ne­be­no­riu.“

Sve­čių ne­lau­kia

 Skam­bi­nan­tiems ir be­si­tei­rau­jan­tiems pa­ta­ri­mų žmo­nėms po­nia Bro­nė pri­si­pa­žįs­ta ne vi­sa­da ga­lin­ti pa­tar­ti, o be­si­siū­lan­tiems at­važiuo­ti kon­sul­tuo­tis aiški­na ne­ga­lin­ti pri­im­ti sve­čių – ne­tu­ri nei sve­tai­nės, nei elek­tros, ne­no­ri ro­dy­ti sa­vo ro­bin­zo­niško gy­ve­ni­mo. Kar­tais net nu­si­juo­kia, kad apie ją anek­do­tų ga­li­ma kur­ti: pra­dė­jo šeš­tą de­šim­tį, bet stu­den­tė, ūki­nin­kė, bet ne­tu­ri na­mo, gy­ve­na „Vol­go­je“.

Žo­li­nin­kės ūky­je de­ra XXl am­žius ir ba­la­nos ga­dy­nė. Va­ka­rais lau­ko vir­tu­vė­je ji už­si­de­ga žva­kę, ne­se­niai įsi­gi­jo ir ba­la­ną.

„Kar­tais net gė­da pa­sa­ky­ti žmo­gui, kad gy­ve­nu be elek­tros. Ta­čiau įsi­ves­ti ją į ato­kų vien­kie­mį ne­pi­giai kai­nuo­tų. Tu­riu ki­tų pri­ori­te­tų, dėl elek­tros la­bai ne­si­krem­tu”, – sa­ko po­nia Bro­nė, pra­si­tar­da­ma, kad ti­ki­si su­lauk­ti lai­ko, kai tie­kė­jai pa­tys įves elek­tros pri­ei­gą nau­jam var­to­to­jui.

Bro­nės Pugž­lie­nės pa­ta­ri­mai

Nuo slo­gos

Pra­dė­ję slo­guo­ti ger­ki­te vais­ti­nių ra­mu­nių ir me­det­kų ar­ba­tą. Pui­kus bū­das nuo slo­gos – to­kia ar­ba­ta 4–6 kar­tus per dieną iš­si­plau­ti abi no­sies šner­ves.

Nuo ko­su­lio

Nuo ko­su­lio išsi­vir­ki­te vais­ti­nių svi­la­rožių šak­nų, ru­gia­gė­lių žie­dų, rau­do­nė­lių žo­lės, šal­pus­nių žie­dų ir la­pų, pušų pum­pu­rų ar­ba­tos. Vais­ta­žo­les su­mai­šy­ki­te ly­gio­mis da­li­mis, šaukš­tą šio mi­ši­nio už­pliky­ki­te stik­li­ne verdančio van­dens, pa­lai­ky­ki­te pus­va­lan­dį pri­trauk­ti ir iš­ger­ki­te po valgio.

Nuo peršali­mo

Peršalę ger­ki­te pel­ki­nių ar pie­vi­nių vin­gio­rykščių žo­lės, blin­džių žie­vės, vais­ti­nių svi­la­rožių šak­nų, avie­čių sta­ba­rų ir bet ko­kių kve­pian­čių vais­ta­žo­lių ar­ba­tos. Svar­biau­sia iš­gė­rus jos gul­tis į lo­vą ir iš­pra­kai­tuo­ti.

Virški­ni­mui ge­rin­ti

Su­tri­kus virš­ki­ni­mui pirmiausia rei­kia nu­sta­ty­ti prie­žas­tį, ar tai nu­ti­ko pa­di­dė­jus skran­džio sul­čių rūgš­tin­gu­mui, ar nu­sil­pus tul­žies pūs­lei, ke­pe­nims.

 Jei­gu pu­čia vi­du­rius, prieš val­gį išsi­vir­ki­te ir išger­ki­te pa­pras­tų­jų rau­do­nė­lių, jei­gu ne­ga­luo­ja ke­pe­nys – tri­ker­čių žva­gi­nių žolės ar­ba­tos. Šaukš­tą vais­ta­žo­lių už­plikykite stik­li­ne verdančio van­dens, pa­lai­ky­ki­te pus­va­lan­dį pri­trauk­ti ir iš­ger­ki­te prieš val­gį.

Imu­ni­te­tui stip­rin­ti

Išsivirkite čiob­re­lių, jo­na­žo­lių žo­lės, avie­čių la­pų, me­det­kų žie­dų ar­ba­tos ir ger­ki­te ją šal­tuo­ju me­tų laiku po­rą sa­vai­čių, ypač ar­tė­jant gri­po epi­de­mi­jai. Va­ka­rais su­val­gy­ki­te ir po čes­na­ko skil­te­lę.

Žie­mą pa­ger­ki­te vi­ta­mi­ni­nių ar­ba­tų iš džio­vin­tų šer­mukš­nių, erš­kė­čių uo­gų, sva­rai­nių vai­sių, kat­žo­lių, jo­na­žo­lių žo­lės, vais­ti­nių me­det­kų žie­dų.

Nuo ne­mi­gos

Ne­mi­gą vy­ki­te, pa­di­dė­ju­sį ner­vin­gu­mą ra­min­ki­te pa­pras­tų­jų su­katžolių, vais­ti­nių me­li­sų ir mė­tų žo­lės, va­le­ri­jo­nų šak­nų, apy­nių spur­gų ar­ba­ta. Ke­lių rū­šių smul­kin­tas vais­ta­žo­les su­mai­šy­ki­te ly­gio­mis da­li­mis, šaukš­te­lį šio mi­ši­nio už­pliky­ki­te stik­li­ne ver­dan­čio van­dens, pa­lai­ky­ki­te 20 mi­nu­čių, per­koš­ki­te ir iš­ger­ki­te va­ka­re. Pa­pras­to­sios su­katžolės ar­ba­ta la­bai kar­ti, bet la­bai pa­ge­ri­na sa­vi­jau­tą.

Informacija apie Lietuvos žolininkus yra cituojama iš autorės Daivos Červokienės knygos "XXI AMŽIAUS LIETUVOS ŽOLININKAI: KAIP ĮVEIKTI LIGAS"