Žolininkė Rita Balsevičiūtė
Rita Balsevičiūtė
Perduosime ar pamiršime vaistažolininkystės tradicijas
Istorikė Rita Balsevičiūtė, stiprybės paslapčių besisemianti ir kitiems ją dalinanti iš senelių ir prosenelių lobyno, tiki, kad vaistažolės dažnai gali pakeisti cheminius vaistus.
Greta Stakliškių, Jogalinos kaime (Prienų r.), gyvenanti Rita Balsevičiūtė save vadina istorike, etnografe, žolininke, kartais – ir ragana. Ji dirba Aukštadvario regioniniame parke ir jau dvidešimt metų domisi liaudies medicina bei veterinarija. Lietuvos lokalinės istorijos studijas baigusi moteris kasmet šiltuoju metų laiku kaimuose užrašinėja sakmes, padavimus, vaizdingus posakius, kaimų kilmės istorijas, žmonių prisiminimus apie seniūnijoje vykusius atlaidus, talkas, liaudies mediciną ir veterinariją. Ką sužino, stengiasi išbandyti. Pasak jos, liaudies medicina reikalinga ir šiandieniniam žmogui, leidžia susirgus neskubėti griebtis vaistų, o keisti juos vaistiniais augalais. Taip daryti Ritą ragina ir senelių, prosenelių patirtis.
Tradicijų perdavimas
Užrašinėdama senų žmonių prisiminimus Rita visada paklausia, ar jie nežino kokių užkalbėjimų, burtų, kaip gydėsi augalais. Mat šiais klausimais žmonės nelinkę kalbėti, tik išpasakoję, ką atsimena iš vaikystės, parodę senus rakandus ir audinius, dažnai prasitaria, kad „buvo ir tokių šposų...“ Nors vaistinių augalų rinkimo ir gydymosi jais mūsų seneliai nelaikė tik pokštais: kone visos šeimininkės darželiuose augindavo didžiųjų debesylų, diemedžių, šalavijų, dedešvų, prisirinkdavo įvairių augalų mėsos gaminiams gardinti, kmynų, mėtų dėdavo į sūrius, nuo peršalimo dauguma šeimų turėdavo aviečių stagarų ar liepų žiedų.
Ar tuo domėtis Ritą skatina specialybė?
„Tai – pomėgis, ne tik tyrinėjama liaudies kultūros dalis, kurią noriu pažinti ir aprašyti, kad su senaisiais kaimo gyventojais nenueitų į nebūtį. Ir dirbdama pasų poskyryje, Stakliškių kultūros centre, Prienų krašto muziejuje rasdavau progų su žmonėmis pasikalbėti apie tai. Ypač kai kokiais nors reikalais tekdavo išvažiuoti į kaimus“, – sako pašnekovė.
Užrašytus pasakojimus ji kaupia ir tikisi perduoti krašto muziejui ar respublikinių muziejų fondams. „Versmės“ leidyklos rengiamai monografijai apie Stakliškes ji rašo rašinius apie gimtojo Krištapiškių kaimo istoriją ir liaudies veterinariją Stakliškių apylinkėse.
Žolininkų dinastija
Abi Ritos senelės buvo žolininkės. Tėvo motina Ona buvo tikra žolininkė, galėjusi gydyti žmones, o mamos mama Janina – pagelbėdavo tik patarimais. Mat Ona šeimoje buvo jauniausia, mamos mama šeimoje buvo antra, o pagal tradicijas perimti vaistažolių paslaptis ir būti žolininke galėjo tik vyriausias arba jauniausias šeimos vaikai.
Moteris pasakoja, kad jos močiutė Janina buvo ir siuvėja, o ji, tylaus būdo mergaitė, dažnai padėdavo jai apmėtyti drabužių siūles, atlikti kitus kruopštumo reikalaujančius darbus. Todėl pas siuvėją atėjusios moterys nevarydavo Ritos šalin, nors liaudies pedagogika reikalavo, kad suaugusiems kalbantis vaikų greta nebūtų. Taip ji ir išgirdo daug moteriškų išpažinčių, liaudies pedagogikos perliukų, pasakojimų, kaip gydyti įvairias ligas.
Istorikė prisimena, kaip vaikščiodavo su močiutėmis po laukus ir rinkdavo įvairius augalus. „Tas nuo to, šitas nuo ano, vaikeli“, – rodė ir pasakojo Ritai tai viena, tai kita senelė.
Senelės mokė prieš skinant augalo lapus patrinti ir pauostyti arba augalą išrauti su šaknimis ir gerai apžiūrėti, mat nemažai jų yra panašūs, o žmogus, supainiojęs, tarkim, paprastąją trūkažolę su nuodingąja nuokana, lengvai galėjo ir į aną pasaulį nukeliauti.
O mergaitei patikdavo po laukus braidyti ir su suaugusiaisiais žoliauti. Todėl jei Ritos nebūdavo namie, tėvai ar seneliai neabejodavo, kad Rozalka, taip ją mėgo vadinti močiutės, braido po laukus. Nuo tada Rita ir įsidėmėjo ne tik žolelių pavadinimus, bet ir kaip jas paruošti, kam ir kada vartoti reikia.
Ką sako augalų pavadinimai
Nors, regis, nebuvo poreikio visko atsiminti, tos kalbos, pasakojimai liko giliai atmintyje. Pati vaistažoles vartoti pradėjo sulaukusi trisdešimties. „Matyt, tam žmogus turi subręsti“, – sako moteris.
Ji pastebi, kad mūsų senoliai nežinojo botaninių augalų pavadinimų, vadino juos kitais, liaudiškais vardais. Dažnai jie (širdažolė, kraujažolė, kaulažolė) įvardydavo, nuo kokių ligų tas augalas žmogui padeda. Daug augalų pavadinimų susiję su kiškiu, šunimi ir katinu, kitais žmones supusiais gyvūnais (išskirtinai daug – su vilko, labai galingo, plėšraus žvėries vardu: vilko pupos, vilko žirniai, vilko nasrai, vilkauogės). Toks pavadinimas įspėdavo, kad su šiais augalais reikia elgtis labai atsargiai, jų reikia saugotis kaip vilko.
Rita įsitikinusi, kad šie pavadinimai mena archajinius laikus, kai žmogus darniai gyveno su gamta, augalus gretino su gyvūnais. Iš lūpų į lūpas perduodamuose liaudies medicinos receptuose yra ir daug tarsi užkoduotų dalykų, augalai įvardinami tik tose vietose naudotais pavadinimais. „Kaip visi medžiai girioje skirtingi, kaip nėra dviejų vienodų žmonių, taip ir skirtingose vietose rinktos tos pačios vaistažolės veikia nevienodai“, – įsitikinusi istorikė.
Žolelėmis moteris gydosi įvairias ligas. Ji tiki, kad jomis galima išgydyti ir tokias, prieš kurias tradicinė medicina dažnai būna bejėgė. Tačiau kaimo žolininkių dinastijos atstovė neslepia, kad visų ligų ir ligonių jomis neišgydysi. Pasak jos, norinčiam pradėti vaistiniais augalais gydytis žmogui pakanka žinoti ir prisirinkti 5–10 rūšių vaistinių augalų.
Senelių perduotos taisyklės
Rita Balsevičiūtė kasmet prisirenka apie trisdešimties rūšių vaistažolių. Ne po daug, kiek gali prireikti jai pačiai ir dar šiek tiek atsargų, kiek gali tinkamai išdžiovinti ir laikyti. Pasak Lietuvos lokalinės istorijos specialistės, kai mėnulis dyla, mažėja, augalo jėga pereina į šaknis, tada jį ir reikia kasti, per pilnatį augalo jėgos kaupiasi žieduose ir lapuose, tada juos ir reikia rinkti. O išdžiovintus augalus svarbu laikyti drobiniuose maišeliuose, kad nesupelytų.
Žolininkas turi ne tik gerai žinoti vietas, kur auga retesni augalai, bet ir daug taisyklių, kuriomis dera vadovautis.
„Tam, kad vaistažolės veiktų, būtina žinoti, per kokią mėnulio fazę jas dera rinkti. Esama labai specifinių reikalavimų, tarkim, kad žoliaujant šunų ar kitų gyvūnų balsų nesigirdėtų, jų nesimatytų. Nors iš pirmo žvilgsnio šie reikalavimai atrodo neprasmingi, tačiau taip nėra. Jais siekiama, kad vaistiniai augalai būtų renkami labai atokiose, švariose vietose“, – liaudies medicinos subtilybes aiškina pašnekovė.
Už patarimus, kaip gydytis vaistiniais augalais ir už duotas vaistažoles Rita pinigų neprašo. Pasak jos, žolininkas neturi teisės norėti, juo labiau sakyti, kiek jam turi būti atlyginta. Kiek žmogus palieka, tiek gana. Jei žolininkas ar užkalbėtojas prašo atlygio, darbas dažniausia būna per nieką.
Kodėl žolininkes lietuviai linkę vadinti žiniuonėmis, raganomis?
„Žinoti, regėti – reiškia šiek tiek daugiau žinoti ir nujausti negu kiti. Net kalbininkai taip aiškina šių žodžių kilmę. Negi tai blogai? Žiniuonė ar ragana – tai patarėja kokiu nors klausimu, raginanti kažko imtis, kažką keisti ir daryti”, – mano Rita.
O kaip ji pati jaučiasi pavadinta ragana?
„Kaip ir amatininkė, kuri išmano, kaip kažką padaryti ar taisyti”, – šypsosi išraiškingų juodų akių moteris.
Moka sakyti „ne“
Rita, kaip žolininkė, kasmet dalyvauja įvairiuose renginiuose. „Malonu, kai žmonės klausinėja, domisi vaistažolėmis, ypač kai jauti, kad tos žinios jiems reikalingos ir bus panaudotos“, – sako moteris.
Tačiau ji nemėgsta, kai ją pristato tik kaip žolininkę – juk ji istorikė, Aukštadvario regioninio parko kultūrologė, puikiai žinanti senąsias tradicijas. Pasak jos, žolininkystė – viena iš etnokultūros dalių, jai gerai pažįstama ne tik iš pasakojimų, bet ir kaip šeimos tradicijų dalis.
Rašinių apie save, kaip apie žolininkę, ji bijo ir todėl, kad po jų kone kasdien kas nors skambina ir prašo padėti. Dažnai ir ne vienam žmogui, o visai giminei.
„Žmonės apie žolininkus sužinodavo vieni iš kitų. Padėjo vienam, tas kitam pasakė, taip ir daugėdavo lankytojų. Bet kadaise žmonės gyveno sėsliai, ši informacija plačiai nepasklisdavo – po vieną, kitą apylinkę. Dabar – kas kita. Po kiekvieno rašinio sulaukiu būrio žmonių. O padėti negaliu, neturiu nei laiko, nei jėgų, nei vaistažolių. Ir žoliauti laiko beveik neliko, juk ir dirbu, ir mokiausi, ketinu mokytis toliau“, – sako jogalinietė.
Tad pagalbos prašančiųjų skambučiai jos visai nedžiugina, ji priversta dažnai sakyti „ne“, nors liaudies tradicijos ir ragina to nedaryti.
Ligos prasmė
Etnografė įsitikinusi, kad liga – tai signalas, kad kažkas žmogaus organizme pavargo, kažkokia dalelė šlubčioja. Jeigu taip nutiko, sutrinka visas organizmas, kažką būtina keisti. Svarbu ieškoti negalavimo priežasties, antraip viskas gali baigtis blogai.
„Padėti žmogui gyti – labai sudėtinga. Vienam ligoniui vien vaistažolių užtenka, kitam, sergančiajam ta pačia liga – jų maža. Žmonės paprastai vaistažolių nepažįsta ir neturi, tikisi, kad žolininkas duos, o šis juk – ne stebukladarys ar fabrikas“, – sako jogalinietė, pastebėdama, kad žolininkui labai svarbu žinoti, kaip sekasi gyti jo konsultuotam žmogui – taip kaupiama patirtis, žinios, stiprėja pasitikėjimas.
Pasak jos, liaudies medicinos ir veterinarijos tradicijos Prienų rajone yra gajos. Vaikščiodama po kaimus prieš keliolika metų, visada rasdavo moterų, kurios parodydavo ryšuliukus kur nors sukabintų vaistažolių. „Taip mano mama, močiutė darė, ir aš prisirenku”, – dažnai ištardavo moterys.
Dabar tokių žolininkių kaimuose Rita jau nesutinka. Dažniau mato iš miestų atvažiavusias moteris, kurios prisirenka vienų ar kitų žolynų, aiškindamos, kad vieni pravers nuo vienos, kiti – nuo kitos ligos arba pakeis parduotuvėse perkamą arbatą ir maloniai šildys namiškius šaltuoju metų laiku.
Pasak istorikės, dabar esame ties riba: arba sugebėsime perduoti senąsias žoliavimo tradicijas, arba jos bus pamirštos. Jau žengtas žingsnelis tradicijų užmaršties link, bandymas jas atgaivinti kiek vėluoja.
Neįprastas gėlynas prie namų
Darželyje prie Ritos namo auga vaistinis valerijonas, mėlynasis palemonas, didysis debesylas, diemedis, vaistinis bijūnas, smidras, dedešvos. Čia yra vietos bitkrėslei, vaistiniams isopui (juozažolei) ir šalavijui, gelsvei, rausvažiedei ežiuolei, stimuliuojančiai imuninę sistemą, žieminėms bulvėms – topinambams, kurias ji vartoja cukraus kiekiui kraujyje mažinti. Čia pat ir margainis, kurio sėklos skirtos kepenų ligoms gydyti. Diemedžio antpilais Rita gydo žarnyno ligas ir viduriavimą, debesylas ir dedešvos, piliarožės, šiame krašte piliaratomis vadinamos, padeda nuo bronchito. Šalavijas gydo gerklę, kaštavolas (vaistinė taukė) – kaulų ligas, periastupo (baltosios brienės) kompresai – sąnarių skausmus, sustingimą. Iš smidro spyglių Rita pavasarį ruošia užpiltines inkstams gydyti.
Ji yra bandžiusi prie namų auginti ir iš raisto parsineštų žolių, tačiau pastebėjo, kad iš jų pagaminti vaistai veikia silpniau negu iš išaugusių natūraliose augimvietėse.
Kelios pastabos
Rita Balsevičiūtė neabejoja, kad pažindami vaistažoles daug žmonių galėtų jomis gydytis patys ir gydyti namiškius. Suprantama, turėtų rinkti ir naudoti tik tuos vaistinius augalus, kurie nėra toksiški. Pirmiausia kmynų, čiobrelių, raudonėlių, takažolių, vaistinių ramunių, melisų, dilgėlių, dirvinių asiūklių žolės, jazminų žiedų ir lapų, beržo lapų. Ir turėtų tikėti, kad augalai gali padėti, negalvoti, kad jie – tik gyvuliams šerti skirtas šienas.
Kodėl medikai pacientams iš karto siūlo cheminius vaistus, o ne vaistažolių arbatas? „Tabletės greičiau duoda rezultatų. Manau, kad medicinos studentai negauna pakankamai fitoterapijos žinių, be to, farmacijos įmonės įvairiais būdais siekia užsitikrinti kuo didesnį pelną“, – mano istorikė.
Svarbiausias Ritos patarimas žoliauti mėgstantiems tautiečiams toks: negerti kasdien tų pačių arbatų, kaitalioti jas kas 3–4 dienas.
Ar vaistiniai augalai jai padeda išvengti ligų? Liaudies medicinos žinovė negalėjo tuo pasidžiaugti. Ji neslėpė neretai sušąlanti kojas ir serganti. Dėl slogos, kosulio ar pakilus temperatūrai į ambulatoriją nebėga, gydosi vaistažolėmis. O kadangi ir pas gydytojus greitai nepatenka, tenka kaip nors sau padėti. Šiaip pas gydytojus lankosi – jau toks amžius, kartais reikia ir nedarbingumo lapelio. Tačiau vadovaujasi principu: pirmiausia gydosi vaistiniais augalais, jeigu jaučia, kad šie nepadeda, kreipiasi į gydytojus. Ir antibiotikų neskuba gerti.
„Organizmui stiprinti, kovoti su virusais daržuose ir darželiuose auginame puikių vaistų – česnakų, svogūnų ir medetkų. Man greitoji pagalba peršalus – kalankė. Jeigu puola sloga, tuoj nusipjaunu ant virtuvės palangės auginamos gėlės lapą, ir atskiestas jos sultis lašinu į nosį vietoj vaistų. Gerai išsičiaudėjus kvėpuoti tampa daug lengviau. Labai gerbiu vaistinį šalaviją – valo kraujagysles, saugo nuo infarktų, insultų“, – sako etnografė, pastebėjusi, kad dažniausiai ji gydosi dar močiučių naudotais receptais.
Žolių ir medžių energija
Rita įsitikinusi, kad šaltuoju metų laiku kas vakarą su duona suvalgę po česnako skiltelę, kas antrą dieną per pusryčius išgėrę vaistinių medetkų arbatos, rečiau peršaltume ir sirgtume. O pavasarį būtume energingesni, linksmesni ir žvalesni, jeigu porą savaičių kelis kartus per dieną gertume jonažolių arbatos. Česnakai ir medetkos yra natūralūs antibiotikai, o paprastosios jonažolės – neblogas stimuliatorius ir antidepresantas.
„Yra ir kitas būdas savo gyvybingumą palaikyti: nueini, apkabini ąžuolą ir pastovi – pats drūtesnis pasidarai. O kur dar piliakalnių, šventų vietų ir šaltinių energija, kuria taip pat galime stiprintis? Pavasarį, kol medžiai dar lapelių neišskleidę, prisilašini klevo ar beržo sulos ir stipriniesi medžio, žemės krauju. Tik medžiai jaučia kaip ir žmonės. Jei lauži šakutę, jo atsiprašyk, paaiškink, kodėl tai darai.“
Ritos Balsevičiūtės patarimai
Nuo slogos
Į ketvirtį stiklinės šilto vandens įpilkite pusę šaukštelio druskos ir gerai išmaišykite. Šio tirpalo su pipete įlašinkite į vieną ir kitą nosies šnervę. Arba išspauskitekalankės lapo sultis, jas per pusę praskieskite virintu vandeniu ir lašinkite į nosį. Neišsigąskite, kad pradėsite čiaudėti.
Nuo kosulio
Nuo kosulio padeda šalpusnių lapų, čiobrelių žolės arbatos. 2 šaukštus smulkintų vaistažolių užplikykite litru verdančio vandens, palaikykite pusvalandį, kad pritrauktų, nukoškite ir gerkite šią arbatą karštą 3–6 kartus per dieną.
Kai skauda gerklę
Geriausia gerklę gydytis stipria šalavijų arbata ir bičių pikio spiritine ištrauka. Šaukštelį šalavijų žolės užplikykite stikline verdančio vandens, palaikykite pusvalandį, kad pritrauktų, nukoškite ir skalaukite šia arbata gerklę 3–6 kartus per dieną bei bent 3 kartus per dieną išgerkite jos po pusę puodelio.
Maždaug saują bičių pikio užpilkite 0,5 l labai stiprios naminės degtinės ir laikykite tamsoje savaitę, kol pikis sutirps. Šios ištraukos gerkite po 10 lašų 3 kartus per dieną apie savaitę.
Kaip stiprinti imunitetą
Šaltuoju metų laiku organizmo atsparumą ligoms didina rausvažiedžių ežiuolių, vaistinių medetkų arbata. Žiupsnį vaistažolių užplikykite verdančiu vandeniu, palaukite, kol pravės, gerkite du kartus per dieną.
Virškinimui gerinti
Virškinimui gerinti užplikykite 5 kraujažolių žiedynus (būtinai 4 baltus ir 1 rausvą) puslitriu verdančio vandens, palaikykite pusvalandį, kad pritrauktų, nukoškite ir gerkite šios arbatos po nepilną stiklinę pusvalandį prieš valgį. Galima kraujažoles maišyti su vaistinėmis medetkomis lygiomis dalimis.
Nuo meteorizmo
Šaukštą kmynų užpilkite puslitriu verdančio vandens, pavirkite 5 minutes, nukoškite ir gerkite šią arbatą pusvalandį prieš valgį kelis kartus per dieną.
-
Karčiųjų kiečių žolės arbata (h. Absinthii) 1,5g N20 EmiliSpecial Price 1,22 € Regular Price 1,62 €
