Žolininkas Jonas Skonsmanas
Jonas Skonsmanas
Žolinčius ir gintaras
Biomedicinos mokslų daktaras Jonas Skonsmanas mano, kad geriausi vaistai yra prakilnios mintys, skaistūs jausmai, saulės šviesa, šiluma, tyras oras ir vanduo, sveikas iš grūdų ir vaisių pasitaisytas maistas, ką teigė dar Vydūnas. Tačiau savo sveikatinimosi būdus kiekvienas žmogus turi atrasti pats. Istorinė įvairių šalių ir kitų žmonių patirtis gali tik padėti.
„Žinijos“ draugijos lektorius, biomedicinos mokslų daktaras „Žolinčių akademijos“ iniciatorius elektrėniškis Jonas Skonsmanas skaito paskaitas apie gydymąsi vaistažolėmis, vaško ar gintaro produktais ir įvairius kitus sveikatinimosi būdus, Vydūno ir Eugenijos Šimkūnaitės kultūrinį palikimą. Pasak jo, žmogus iš prigimties turi būti sveikas ir laimingas, ligų galima išvengti teisingai gyvenant. O geriausios gyduolės, kaip pastebi Vydūnas ir dauguma sveikos gyvensenos propaguotojų, yra prakilnios mintys, skaistūs jausmai, saulės šviesa, šiluma, tyras oras ir vanduo, sveikas iš grūdų ir vaisių pasitaisytas maistas.
Visa ko pradžia – alternatyvioji veterinarija
Jonas Skonsmanas neslepia pirmiausia susidomėjęs alternatyviąja veterinarija, vaistažolėmis pradėjęs gydyti paukščius. Tai buvo prieš keturiasdešimt metų. Ne kartą buvo net svarstytas, kodėl Vievio paukštyno vištoms gydyti perka bitkrėslių, kraujažolių, daro tai, ko niekas kitas nedaro. Apsigynė. Laimė, kad paukštyno darbuotojos nepyko, girdėdamos jo nurodymus serganties paukščiams virti vaistažolių nuovirus, kas joms buvo papildomas darbas.
Pomėgiui domėtis liaudies medicina daugiau laiko atrado sulaukęs pensinio amžiaus. Taip susiklostė aplinkybės: nesudėtingą ligą gydę medikai nepastebėjo opelės, išrašė netinkamų vaistų ir pavertė šešiasdešimtmetį vyriškį ligoniu. Po operacijos ir jos komplikacijų šis vos vaikščiojo. Kai pasiteiraudavo medikų, ką jie mano apie vieną ar kitą alternatyvųjį gydymo metodą, šie dažnai atsakydavo: „Galite pabandyti. Jums jau nepakenks.“ Tada vidinis balsas paliepė susigriebti (negi jis, biomedicinos mokslų daktaras, negali padėti pats sau?) ir nedvejojant eiti užtarnauto poilsio.
Su Vydūno, Eugenijos Šimkūnaitės kultūriniu palikimu susipažinęs mokslininkas pradėjo intensyviai domėtis alternatyviąja medicina. Baigęs Lietuvos veterinarijos akademiją ir virusologijos klausimaisdisertaciją apgynęs vyriškis skaito keliomis užsienio kalbomis, puikiai naudojasi internetu, tad literatūros rado daug. Beveik viską išbandė pats ir tapo daug ką stebinančiu mokytoju.
Vaistažolių žinovas puikiai prisimena savo susirašinėjimą su Tėvu Stanislovu, Paberžėje 2004-aisiais per Stanislovines vykusią Lietuvos invalidų draugijos sveikos gyvensenos šventę, į kurią pakvietė ir savo bičiulių iš žaliųjų sveikatos klubų. Tada Tėvas Stanislovas paragino juos telktis į sambūrį. Ir „žolinčių“ pavadinimą pasiūlė – taip vyskupas Motiejus Valančius vadino žmones, kurie domėjosi vaistiniais augalais.
Biomedicinos mokslų daktaras, septynerius metus vadovavęs Lietuvos putpelių ir naminių paukščių augintojų draugijai, šios idėjos nepamiršo ir 2007-aisiais su bendraminčiais įregistravo „Žolinčių akademiją“.
Kodėl šalyje, kurioje kiekviename mieste, rajone yra nemažai žolininkų, iki šiol nebuvo žolininkų organizacijos? „Dauguma žolininkų – individualistai, panirę į savo ūkius, darbus. Šviečiamajai veiklai reikia nemažai laiko.“
Iš kultūrinio palikimo lobyno
Žolinčius sako sveikos gyvensenos daugiausiai mokęsis iš literatūros. Vydūną jis vadina pirmuoju sveikos gyvensenos propaguotoju šalyje. Žinodami bent Vydūno knygoje „Sveikata, jaunumas, grožė“ išdėstytus patarimus, kaip rūpintis kūno ir minčių patvarumu bei švara, prižiūrėti save, siekti doros, tautiečiai būtų sveikesni. Labai svarbu suprasti, kad mūsų gyvenimas tvarkomas ne tik materialių dėsnių. Vydūnas daug rašė ne tik apie kūno priežiūros taisykles, bet ir apie dorą, kaip žmogaus sveikatos pagrindą.
Lietuvos žiniuone vadintos Eugenijos Šimkūnaitės užrašytus vaistažolių receptus jis lygina su ajurvedos palikimu ir prisipažįsta, kad gydytis vaistiniais augalais, daryti vaško ir gintaro žvakylus mokėsi pasitardamas su garsiąja žiniuone. Alternatyviąja veterinarija susidomėjęs specialistas augalus vištoms gydyti pirko Švenčionių vaistažolių fabrike, kam reikėjo gauti Vyriausiosios Farmacijos valdybos, kurioje dirbo garsioji Lietuvos žiniuonė, leidimą. Taip ir užsimezgė bičiulystė.
„Kai darau naujus vaško, gintaro ir vaistažolių liejinius, žvakylus aprūkymams, mintyse klausiu amžiną atilsį Eugenijos Šimkūnaitės, ar teisingai darau. Jeigu pamatau rytietiškos formos medaus ir gintaro smilkalus, pagalvoju, kad jie – ne mūsų liaudies tradicijų tąsa, Šimkūnaitei nebūtų patikę. Todėl tokių nedarau ir taip darantiems pasakau, kad jie nesilaiko mūsų liaudies tradicijų“, – sako pašnekovas.
Viską gamina pats
Biomedicinos mokslų daktaras vadovaujasi principu „Pasidaryk pats“. To moko ir kitus.
Sveikos gyvensenos stovyklose jis dažnai rodo, kaip gaminami įvairūs tepalai. Jų sudėties neslepia, ima bičių vaško ir pikio, sakų, gintaro pudros, pila palmių ir saulėgrąžų aliejų, deda ugniažolių, vaistinių taukių (kaulažolių), dedešvų, kitų vaistinių augalų. Šie tepalai tinka trynimams, masažams, vonioms, gerina kraujotaką, gydo užsitęsusius uždegimus, ramina skausmus, papildo organizmą kalciu ar kitais mikroelementais, mineralais. Biomedicinos mokslų daktaras tepalų receptus skirsto į autorinius ir istorinius, paimtus iš liaudies medicinos. Dažnai tuos, istorinius, kūrybingai papildo savo žiniomis apie gydomąsias bičių produktų, vaistinių augalų savybes. Juos daro iš to, ką siūlo gamta: pavasarį – iš kaštonų žiedų, vasarą – iš sidabražolių, rudenį – iš jų šakniastiebių.
„Beveik į visus tepalus pilu ugniažolių sulčių ar riebalinio ekstrakto. Šimkūnaitė yra pastebėjusi, kad šis nuodingas augalas mažomis dozėmis yra labai veiksmingas vaistas“, – sako žolinčius, pabrėždamas, kad jųgali pasidaryti bet kas, tik mažai ką tai domina.
Žolių žinovas moko pasidaryti kalcio miltelių iš kiaušinių lukštų ar ežero geldučių. Visi žinome kalcio svarbą mūsų organizmui. Mūsų ežerų geldutės yra ištirtos, neturi jokių kenksmingų priemaišų, o kalcio karbonato turi tiek pat, kiek vandenynų koralai, kurių milteliai vartojami kaip maisto papildai ir vonioms mineralizuoti.
„Radau receptą, kaip gaminami jų milteliai. Pabandžiau, pasidariau 16 vonių, rekomenduočiau ir kitiems, bet abejoju, ar kas nors ryšis įdėti tiek darbo. Geldučių kalcio karbonatas puikiai jonizuojasi, darosi tirpus citrinos sultyse“, – sako Jonas Skonsmanas. Pasak jo, kai žmogus pats pasidaro vaistų – mato, ką surinko, įdėjo, kaip darė – tada ir gydytis maloniau. Gal ne taip gražiai supakuota kaip vaistinėje, bet nebrangu ir sava. JAV mokslininko Jakobo Libermano knygoje „Šviesa yra ateities vaistas“ jis įsidėmėjo pastabą, kad osteoporozę įveikti galima kasdien po 4 valandas būnant lauke dienos šviesoje – tai taip pat nieko nekainuojantis gydymosi būdas.
Žolinčius neslepia apmaudo, kad važinėdamas po Europą ne vienos šalies vaistinėse matė parduodamų vištų ar putpelių kiaušinių miltelių, įvairių rūšių molio, o Lietuvoje jų nėra: „Pernelyg mažas pelnas vaistinėms... Todėl tenka juos gamintis patiems, atsivežti ar užsisakyti internetu.“
Vaistažolių, vaško ir gintaro dermė
Dabar Jonas Skonsmanas sveikatinimuisi dažniausiai naudoja gintaro pudrą (jos galima pasigaminti pačiam ar užsisakyti internetinėse parduotuvėse), gamina tepalus su ja kūnui prižiūrėti.
„Vaškas nuo seno lydi žmoniją, gintaras – mūsų krašto žmones. Vaško ragelius žmonės kažkada naudojo kaip medicinines stiklo taures. Jie išplečia kraujagysles, padeda limfai išsklaidyti kenksmingas medžiagas. Be reikalo užmiršome vaistažolių ir gintaro smilkalus. Jais smilkė naujagimius. Prieš šimtmetį mažus vaikus prižiūrinčios auklės turėdavo nešioti gintaro karolius. Kodėl? Manyta, kad jie nuo blogos akies nužiūrėjimo apsaugos ne tik auklę, bet ir vaikelį”, – sako biomedicinos mokslų daktaras, prisimenantis, kaip juos mažus apsmilkydavo namuose.
Per paskaitas trindamas gintarą jis siūlo klausytojams pauostyti, kaip kinta smulkinamo gintaro kvapas. Tų baltų kristalinių miltelių skonis panašus į citrinos rūgšties. Užsienio šalių autoriai pastebi, kad lietuvių kalboje žodžio šaknis GINT- rodo jo kilmę iš veiksmažodžio GINTI, saugoti, gintinuo ligų, piktumo, nelaimių, blogos akies.
„Galima garbinti gintarą, galima – tik gintarinę rūgštį. Baltijos gintaras jos turi 3–8 procentus, daugiausiai iš žinomų pasauliniuose telkiniuose. Rašoma, kad ji stimuliuoja nervų sistemą, stiprina žarnyno ir inkstų veiklą, ramina, mažina uždegimus, toksinų kiekį organizme, pritaikoma gydyti įvairios kilmės anemijas, ūmius radikulitus, chroniškas širdies – kraujagyslių ligas. Ši rūgštis ypatinga tuo, kad neturi pašalinio poveikio, nesikaupia audiniuose, detoksikuoja alkoholį“, – pasakoja ponas Jonas.
Pasak jo, dar garsusis Avicena gintaru gydė beveik visas žinomas ligas, teisingai nurodė, kokią gintaro miltelių dozę galima išgerti (pusę miskalo, apie du gramus), mėgo gintarą derinti su įvairiais mineralais, gydomaisiais augalais, medumi, vynu ir patarė ieškoti kuo įvairesnių gintaro aplikacinių formų.
Kraujuojančioms dantenomsstiprinti lektorius siūlo gintaro pudros berti ant dantų pastos arba dantenas masažuoti su pudra, inkštirams valytipatariakasdien daryti 2–3 minučių trukmės pudros aplikacijas, plaukams stiprinti – 10 minučių ja įtrinti galvos odą 1–2 kartus per savaitę. Jis įsitikinęs, kad gintaro karoliai visada bus madingi: puošia ir gydo kaklo srities ligas, pritraukia sėkmę ir apsaugo nuo visokio piktumo. Tai daro gintarinė rūgštis, difuzijos būdu per odą patenkanti į kraują ir gintare sukaupta šviesos energija.
Pats žolinčius prisipažįsta nesąs pastovus. Mėgo ežerų geldučių kalcio vonias, dabar susižavėjęs „gintarinėmis vantomis“,su vaistiniais augalais raugintos gintaro pudrospasivanojimais ir masažais, kūno apipurškimu (taip per odą įsisavinama ne tik gintaro rūgštis, bet ir enzimai, probiotikai), pradėjo mažiau dėmesio skirti vaistiniams augalams, nors jų yra visose jo gaminamose priemonėse sveikatai ir kūno komfortui palaikyti.
Keli patarimai
Jonas Skonsmanas jau keletą metų dalyvauja „Gyvosios archeologijos“ dienose Kernavėje, Vydūnui skirtose konferencijose, organizuoja renginius Eugenijos Šimkūnaitės gimtadieniams paminėti, dvylika metų skaito savipagalbos paskaitų kursą „Žinijoje“. Dažniausiai jis pasakoja apie deguonies–vandens, kalcio–magnio balansą, kraujo limfos cirkuliaciją, kaip atlikti ausies, bambos termopunktūrą, stuburo sveikatinimo procedūras.
Pirmiausia jis pataria daugiau dėmesio skirti šarmų ir rūgščių pusiausvyrai organizme palaikyti. Acidozė, arba padidintas rūgštingumas – viena dažniausių šiandieninio žmogaus bėdų. Jos pasekmė – alergija ir cukrinis diabetas, periferinės ir koronarinės kraujotakos sutrikimai, gastritas, artrozė, osteoporozė, migrena, miego ir dėmesio sutrikimai, dantų ėduonis, dirglus žarnynas, net vėžys. Organizmą labai rūgština pernelyg gausiai valgomi baltymai: dešros, sūris ir saldumynai, silpnai – duona, makaronai, riešutai, pieno produktai. Šarmingiausi produktai: juodasis ridikas, sojų lecitinas, kviečių želmenys, švieži agurkai, sojų daigai, liucernos žolė, miežių želmenys, kiaulpienių lapai, žiedai ir žiedkočiai, aitrioji paprika.
Pasak alternatyviosios medicinos žinovo, kiekvienas žmogus žiemą turėtų atkreipti dėmesį į tai, ar nešąla jo rankos ir kojos, kas rodo kraujotakos sutrikimus, netolygų šilumos pasiskirstymą kūne. Tai nutinka pernelyg mažai judant, būnant gamtoje. Tada gali padėti šiltos druskos vonelės kojoms – jas siūlė Vydūnas jau prieš 80 metų. Jeigu šios nepatinka, galima kojoms daryti kontrastines vandens ar vaistinėje pirkto terpentino voneles. Tokias procedūras reikėtų daryti nors du kartus per savaitę 10–12 kartų. Skaudančius sąnarius žolinčius siūlo masažuoti vakuuminėmis taurėmis su namuose darytais tepalais. Tik nežinantiems limfos tekėjimo krypties gana pavojinga tai daryti.
Lektorius dažnai pataria nepamiršti pirties, apie kurią garsioji Lietuvos žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė yra pasakiusi: „Kur vantos, ten sveikata“. Jis primena Niujorke gyvenančios Gusel, išsigydžiusios krūtų vėžį ir subūrusios daug savipagalbos grupių, į Elektrėnus atvykstančios aplankyti savo motinos, patarimą kiekvieną rytą pirmiausia išgerti stiklinę vandens su pusės citrinos sultimis ir žiupsneliu aitriosios paprikos miltelių, kas šarmina organizmą. Taip moteris daro jau ketvirtį amžiaus po operacijos.
Paties Jono Skonsmano sveikatinimo ritualai: pirties procedūros su gydomaisiais tepalais ir nuovirais, darbas sode, išvykos stebėti natūralias vaistinių augalų augimvietes ir jas gausinti.
Daugelį „Žolinčių akademijos“ konsultanto paskaitų lydi teatralizuotos apsmilkymo ar vaško ragelių deginimo procedūros. Štai ir šiemet pradedant Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto dešimtmečiui skirtą konferenciją „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“ buvo uždegtas pono Jono padarytas gintaro fakelas, Vydūno jubiliejui skirtame renginyje „Žinijos“ draugijoje Kaune liepsnojo visa gintaro deglų piramidė. Žolinčius daugelyje savo paskaitų ištraukia paragauti ugniažolių raugo, lakmuso popierėlių organizmo rūgščių ir šarmų pasiausvyrai nustatyti ar ką nors kito nematyto negirdėto.
Kasdienio ritmo kaita ir pavasario dovanos
Rudens ir žiemos vakarus žolinčius leidžia su knyga ar naršydamas internete, domėdamasis biologija, liaudies medicina, kitais jam rūpimais klausimais. Kasdien išmoksta bent po kelis užsienio kalbos žodžius – tai padeda jam naršyti internete, rasti daugiau naujos informacijos „Žolinčių akademijos“ internetinei svetainei, be to, stiprina atmintį.
Pavasarį, vos nutirpus sniegui, ponas Jonas mielai prisirenka šventagaršvių, daržinių žliūgių ir kitų piktžolėmis vadinamų augalų. Iš pirmųjų pavasarinių augalų žolinčius siūlo pasigaminti skanių ir labai sveikatai naudingų salotų. Užpilkite supjaustytas žoles alyvuogių aliejumi, pašlakstykite citrinos sultimis, sumaišytomis su medumi. Šį padažą galima paskaninti imbieru arba cinamonu. Toks užpilas tinka daugeliui salotų.
Jonas Skonsmanas yra aistringas sodininkas, auginantis daug tautiečiams nepažįstamų augalų. Jo sode auga ir laukuose sutinkami augalai: vaistinės taukės (kaulažolės), didysis debesylas, miškinė, baltoji, gigantinė dedešvos, meškinis česnakas, karklavijas, pelkinė sidabražolė.
Jau senai jis augina ir žaliuosius ridikus, kurių savybės panašios į juodųjų, tačiau skonis švelnesnis, artišokus (pietiečių mėgstamas daržoves, tinkančias ir arbatoms, detoksikuojančioms organizmą), salotines trūkažoles (cikorijas).
Kai sodo kaimynai stebisi, kodėl jis nenuravi piktžolių, žolinčius aiškina, kokį augalą naudoja tepalams, kokį – užpilams, arbatoms ar salotoms gaminti. Mėgstamiausi žolinčiaus vaistiniai augalai:miškinėsdedešvos, pasižyminčios uždegimus slopinančiomis savybėmis, pelkinė ir baltoji sidabražolės, raminančios reumatines ligas, net kaulus gydanti vaistinė taukė, puikiai organizmą valantys meškinis česnakasir didžioji ugniažolė, kvėpavimo takų ligas gydanti didžiažiedė tūbė.
Naujovių propaguotojas labai giria topinambus, kurie itin vertingi vyresnio amžiaus žmonėms, kamuojamiems kaulų retėjimo, besigydantiems lūžius.
Vartoja vaistinių augalų pelenus
Ar vaistiniai augalai gali daug padėti sveikatai? Pasak pašnekovo, sergant visomis ligomis greta cheminių vaistų tinka įvairios vaistažolių arbatos, pavilgai, kompresai. Tik gydantis vaistiniais augalais, vartojant natūralius gydomuosius preparatus būtina tartis su šeimos gydytoju, ar cheminiai vaistai ir vaistažolės dera. Deja, mažai jų domisi šiuo klausimu, todėl nelengva rasti patarti galinčių medikų.
O kodėl daugelis žmonių noriau renkasi tabletes, kurios neretai turi ir šalutinį poveikį, o ne vaistažolių arbatas ir preparatus? „Kad vaistiniai augalai žmogui padėtų, juos reikia pažinti, nusiteikti kantriai ir ilgai jais gydytis, atsisakyti žalingų įpročių, tobulėti. Dauguma žmonių yra pernelyg pasyvūs, nori eiti lengviausiu keliu – duok jiems tabletę ar kitų paruoštų vaistų.“
Jonas Skonsmanas abejoja, ar jam tinka žolininko vardas – vaistinių augalų arbatų nemėgsta. Todėl stengiasi vaistažoles sudeginti ir geria vandenį su kadagio ir dar kelių vaistinių augalų pelenais, jų deda į įvairius tepalus. Tai išbandyti sumanė perskaitęs Novokuznecko gydytojų tobulinimosi instituto leidžiamus mokslo darbus, kuriuose rašyta, kad ugnis išgrynina produktą, palikdama visą jo informaciją. Su pelenais žolinčius kasdien pasidaro šarminio vandens: šaukštą vaistinių augalų pelenų užpila vandeniu, išmaišo, perkošia ir gerdamas šarmina organizmą. Iš šiemet auginamų 12 artišokų, pusės jų lapus ketina išdžiovinti, pusės – sudeginti ir vartoti pelenus.
Daug medikų ir vaistų neprideda sveikatos
Septyniasdešimt trejų metų alternatyviosios medicinos žinovas organizuoja ekspedicijas į natūralias retų vaistinių augalų augimvietes, stebi jų vegetaciją, ėmėsi iniciatyvos keliuose miškuose pasodinti meškinio česnako.
Žolinčius prisipažįsta labiausiai mėgstąs komponuoti ir išbandyti vis naujus vaško, sakų, gintaro, mineralų ir žolinių substancijų liejinius, ruošti liaudies medicinos ir sveikos gyvensenos švenčių scenarijus.
Ką keičia metai? „Jaunas nesupranti, kad norėdamas būti sveikas, judrus, turi galvoti, ką valgai, ar pakankamai sportuoji, judi, būni gryname ore. Stengiuosi išsitirti savo organizmą – taip geriau pažįstu ir save, ir mūsų medicinos sistemą. Būtina pačiam rūpintis sveikatos profilaktika“, – sako ponas Jonas, pastebėdamas, kad jeigu ne sveikatinimosi procedūros, tikriausiai būtų jau tik namuose sėdintis ir pro langą į pasaulį žiūrintis senukas.
Žolinčius abejoja, ar jo sveikatinimosi patirtis daug kam bus naudinga, bet svarbiausia, kad domėjimasis alternatyviąja medicina padeda jam išsaugoti gyvenimo džiaugsmą ir būti įdomesniam pačiam sau. Kandžios pastabos, kodėl nori šimto metų sulaukti ar gudresnis už kitus būti, iš vėžių jo neišmuša, bet nuotaikos nekelia. Savo pažiūrų jis niekam neperša, svetimas priima ar atmeta tik gerai pasvėręs.
Kiekvienas savo sveikatos gelbėjimosi ratą turi atrasti pats. Tačiau istorinė įvairių šalių ir kitų žmonių patirtis gali daug padėti. Ji – tarsi brasta, padedanti pasiekti savo sveikatos krantą.
Jono Skonsmano patarimai
Nuo slogos
Suslogavę į abi nosies šnerves 3–5 kartus per dieną įlašinkite po lašelį svogūnų, alavijų ar raudonųjų burokėlių sulčių su medumi. Arba ant drėgnos marlės užberkite gintaro pudros ir įdėkite į vieną šnervę valandai. Tada tokią pat procedūrą padarykite ir kitai šnervei.
Kai skauda gerklę
Skalaukite gerklę druskos tirpalu arba šalavijų nuoviru. Pusę arbatinio šaukštelio druskos ištirpdykite pusėje stiklinės vandens ir šiuo skysčiu skalaukite gerklę. Arba arbatinį šaukštelį šalavijų žolės užplikykite stikline verdančio vandens ir palikite 20 minučių pritraukti. Nukoštu skysčiu skalaukite gerklę. Tinka kelis kartus per dieną išgerti ir šalavijų arbatos.
Nuo kosulio
Jeigu kosėjate, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti negalavimo priežastį, ar tai dėl peršalimo, ar dėl alergijos namų erkėms ir panašiai.
Kosulį gydykite vakuuminiu šonkaulių masažu arba garstyčių lapelių, pipirinio pleistro kompresais.
Nuo kosulio labai tinka šalpusnių žiedų ir lapų, didžiažiedžių tūbių, vaistinių plaučių ir gysločių arbata. Vaistažoles sumaišykite lygiomis dalimis, du arbatinius šaukštelius šio mišinio užplikykite puodeliu karšto vandens, palikite minutei pritraukti, nukoškite ir gerkite su medumi 3–4 puodukus per dieną.
Arba išsivirkite šalpusnių, raudonėlių ir medetkų arbatos. Sumaišykite minėtas vaistažoles lygiomis dalimis, kupiną arbatinį šaukštelį vaistažolių užplikykite puodeliu karšto vandens, palikite minutę pritraukti, nukoškite ir gerkite su aviečių uogiene. Gerdami arbatą išlaižykite ir valgomą šaukštą liepžiedžių medaus.
Virškinimui gerinti
Išsivirkite graikinių riešutmedžių lapų arbatos. Kupiną arbatinį šaukštelį susmulkintų graikinių riešutų medžių lapų užplikykite stikline verdančio vandens, palikite 10 minučių pritraukti ir išgerkite maždaug pusvalandį prieš valgį.
Imunitetui stiprinti
Pušies spyglių stiprybės gėrimas
4 stiklines maltų žiemos spyglių užpilkite 700 g šalto vandens, įpilkite šaukštelį citrinos sulčių, palaikykite 3 dienas tamsioje vietoje. Po to perkoškite, gerkite po 100 g tris kartus per dieną.
Arba 5 šaukštus maltų žiemos pušies spyglių užpilkite 500 g vandens, 10 minučių pavirkite ant lėtos ugnies, palikite pastovėti 8–10 valandų. Nukoštą skystį išgerkite per dieną dalimis. Jis valo organizmą, ypač tinka žmonėms, gavusiems radiacijos.
Pušų spygliai voniai
3 stiklines maltų spyglių užpilkite 10 litrų vandens, pavirkite 5 minutes ir nukoštą skystį pilkite į vonią. Tokia vonia ramina, gydo nušalimus, sąnarių ligas, reumatą.
Miegui gerinti
Dažniausiai miegui gerinti vartojamos valerijonų ir melisų, apynių spurgų, sukatžolių, mėtų arbatos. Už lietuvių mėgstamą valerijoną 8–10 kartų stipresnis yra mėlynasis palemonas. 3 g jo šaknelių užplikykite stikline verdančio vandens, palaikykite arbatą 30 minučių pritraukti ir nukošę gerkite prieš miegą. Geriau su medumi. Tai bus ir atsikosėti padedanti, cholesterolio kiekį kraujyje mažinanti arbata.